Pabaltijo respublikos ekonominės „sėkmės“ istorija priartėjo prie finišo. Lietuvos valdžios jau pateikė šalies gyventojams „naujametinę dovaną“, oficialiai pranešdamos apie nusimatantį elektros energijos ir dujų kainų augimą. O kaip kitaip reguliuoti vidinę rinką, kai paklusni priklausomybė nepalieka vietos ekonominiam tikslingumui?
Lietuvos energetinės rinkos dalyviai ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pareiškė, jog elektros energijos ir dujų kainos gyventojams 2019 metais neišvengiamai augs. Prognozuojama, jog elektros energijos kaina padidės 15–18 proc.
Nesuteikia vilčių ir pareiškimai šia tema Lietuvos energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno, pavadinusio situaciją energijos išteklių rinkoje „šokiruojančia“. Tačiau energetinės žinybos vadovas mano, kad verslas prie to jau priprato, nes visus metus, pirkdamas elektros energiją rinkoje, patiria nuostolius, o gyventojai dėl atidėliotino efekto neiškart pajus „naują realybę“.
Beje, čia su ministru sunku sutikti. Dujų ir elektros energijos kainų augimas verslui tiesiogiai įtakos gyventojų pragyvenimo lygį.
Visos sąnaudos, susijusios su energijos resursų pabrangimu, įtakos prekių ir paslaugų vertę. Eilinių piliečių gyvenimas nuo naujų metų paprasčiausiai pabrangs.
Maža to, jog lietuviai parduotuvėse susidurs su naujomis kainomis, — prie jų prisidės papildomos išlaidos mokant už elektros energiją. Todėl nereikia stebėtis, kai lietuviškieji vartotojai socialiniuose tinkluose, lygindami tų pačių prekių kainas, pavyzdžiui, su Norvegija, pasipiktinę konstatuoja dešimčių eurų skirtumą.
Visa tai ekonomiškai pagrįsta. Juk viena iš prekių ir paslaugų savikainos sudėtinių dalių yra elektros energija. Norvegija turi savus jos gamybos šaltinius. Dėka tolygiai visoje šalyje išdėstytų hidroišteklių, praktiškai visą šalies elektros energiją (81 milijardas kw/val per metus) pagamina hidroelektrinės.
Lietuvoje dėl praktiškai visiško savos energijos nebuvimo energijos balansas kuriamas importuojamų išteklių pagrindu. Taip buvo nevisada. 2004 metais įstodama į ES, šalis savo noru atsisakė savojo energetinio suvereniteto, įsipareigodama 2009 metais uždaryti galingiausią Pabaltijyje Ignalinos AE (eksploatavimo terminas — iki 2032 metų), kuri gamino 80 proc. respublikai reikalingos elektros energijos. Eksportui elektros energiją tiekusi šalis visiškai staiga ėmėsi ją importuoti.
Po visiško AE sustabdymo 2009 metais, ėmė sparčiai augti užsieninės valstybės skolos. Jeigu 2008 metų pabaigoje jos sudarė 4,7 milijardo eurų, tai, Finansų ministerijos valstybinio iždo departamento duomenimis, 2017 metų pabaigoje skolos ūgtelėjo iki 17 milijardų (41,5 proc. BVP).
Nuo to momento, kai Lietuva pradėjo pirkti energijos resursus, jos valstybės skola padidėjo keturis kartus.
Ir kontroliuoti ją kasmet vis sudėtingiau. Dar 2016 metais Lietuvos valstybės kontrolė pirmą kartą pateikė valstybės sektoriaus finansinio stabilumo prognozę su ilgalaikės perspektyvos analize. Išvada nedžiugino. Valstybės įsiskolinimų lygis pripažintas „nestabiliu“, o, be to, prognozuotas jo spartus augimas, pradedant 2024 metais, dėl išlaidų, susietų su gyventojų senėjimu, o taip pat su „sniego gniužulo“ efektu. Pagal finansinės žinybos prognozes, per šį dešimtmetį skolos išaugs 20 proc. BVP. Tokiu būdu, jos priartės prie Maastrichte kriterijų, pagal kuriuos valstybės, ES narės, skolų slenkstis neturi viršyti 60 proc. BVP.
Štai ir tenka Pabaltijo respublikai kasmet užsienio rinkoje skolintis milijardus eurų tikslu padengti einamasias skolas. Šios lėšos nepatenka į šalies ekonomiką, jos iškart skiriamos užsieninių skolų restruktūrizavimui.
Lietuvos valdžios entuziastingai pasakoja gyventojams apie eilinės skolos lengvatiniais tarifais „sėkmę“, nutylėdamos, jog Lietuva yra bankrutavusi šalis, kurios skolas nesugebės atiduoti ir anūkai.
O jeigu į skolų situaciją pažvelgti per numatomą nuo 2020 metų europietiškų dotacijų mažinimo prizmę, situacija atrodys visiškai niūriai.
Atrodytų, esant tokiai apgailėtinai finansų būklei, Lietuvos valdžios turėtų siekti maksimaliai efektyvaus energetinio balanso, ieškant ilgalaikių kontraktų, kurie leistų garantuoti prieinamas energijos išteklių kainas ir stabilų ekonomikos vystymąsi.
Tačiau čia viskas klostosi visiškai atvirkščiai. Lietuvos valdžios aptarnauja geopolitinius savo amerikietiško kuratoriaus interesus ir menkai rūpinasi savos ekonomikos būkle.
Lietuvos kurse „diversifikuojant“ energijos išteklių tiekimą, siekiant „nepriklausomybės nuo rytų kaimyno (Rusijos) politinių kainų diktato“, nesimato jokio ekonominio tikslingumo. Nuo tada, kai respublika pradėjo pirkti suskystintas amerikiečių dujas, ženkliai nukentėjo biudžetas, nes, lyginant su rusų vamzdžių analogu, valstybė permoka pusantro karto. Šiais metais, kaip ir 2017–aisiais, galutinė perkamų Amerikoje dujų kaina viršija 280 JAV dolerių už tūkstantį kūbų.
Ir paversti tą kainą viliotina neįmanoma dėl dujų rinkos ypatumų. Amerikiečių perdirbėjai patys perka dujas iš nepriklausomų gavėjų ir, panaudodami savo galingumus, suskystina jas, pagamina perdirbtą, iš esmės aukštos pridėtinės vertės produktą. Po to eksportuotojai, kurių vaidmenis atlieka neamerikiečių kompanijos, melsvą kurą pristato galutiniam užsakovui.
O „Gazpromas“, turintis savą žaliavos bazę, gamybos galingumus ir dujų transportavimo sistemą (RuBaltic.Ru pastaba), gali kainodaros klausime sau leisti lankstumą. Juk dujų savikaina Rusijoje šiandien viena iš mažiausių pasaulyje — 20 dolerių už tūkstantį kūbinių metrų. Jos eksporto kainos europietiškiems vartotojams šiemet kinta diapazone 180–190 JAV dolerių.
Žinoma, Lietuva gali pasirinkti dar vieną europietiškos rinkos dujų žaidėją (jo naudai) — norvegų kompaniją Statoil, tačiau ir ji nusileidžia rusų dujų gigantui. Pirmiausia pagal išteklius ir galingumus, įvesdama rikiuotėn visus savo galingumus.
Panaši situacija ir elektros energijos tiekimo sferoje. Respublika apribojo tiesioginį tiekimą iš Rusijos, daugiau elektros pirkdama iš Šiaurės Europos biržos Nord Pool.
Rezultatas: Lietuva sulaukė didžiulio elektros energijos pabrangimo dėl konkurencijos tarp tiekėjų biržos lietuviškąjame segmente nebuvimo, o taip pat dėl eilės objektyvių faktorių įtakos biržos kainodarai (sezono faktorius, nusekusios upės, skandinavų hidroelektrinių generacijos sumažėjimas ir t.t.).
Per pastaruosius aštonis šių metų mėnesius vidutinė biržos Nord Pood elektros kaina — 47 eurai už megavat — valandą, o tai trečdaliu viršija tą patį 2017 metų laikotarpį. Didmeninė elektros energijos kaina sudarė 3,4 cnt. už kw/val, o galutinis buities vartotojas už kw/val turėjo mokėti 11,3 cnt. Dėl kainų šiais metais biržoje augimo, 2019 metais neišvengiamai didės elektros kaina buities vartotojams. Ir tai jau patvirtino Lietuvos valdžios. Tad ar vertėjo atsisakyti tiesioginio elektros energijos tiekimo iš Rusijos?
Ką begalvotum, tačiau ekonominės situacijos Lietuvoje kitais metais pablogėjimą objektyviai iššaukė Lietuvos valdžios kursas energetikos sferoje. Papildomos biudžeto išlaidos dėl energijos išteklių vertės geopolitinės sudedamosios, valstybės skolų bei gynybos finansavimo augimas — visa tai pareikalaus iš Lietuvos valdžių paieškos papildomų finansinių šaltinių, o jais kitais metais gali tapti nauji mokesčiai, taikomi transportui ir nekilnojamam turtui.