Neseniai 2003–2004 metų Lietuvos prezidentas, europarlamentaras Rolandas Paksas pabuvojo Maskvoje ir pabendravo su pirmaisiais Rusijos Federacijos asmenimis (tame tarpe ir su prezidentu Vladimiru Putinu). Tėvynėje oponentai piktai kritikavo politiką, o Europos Taryboje oficialusis Vilnius dar kartą buvo paragintas grąžinti Paksui teisę dalyvauti prezidento rinkimuose. Apie pokalbį su Rusijos valdžiomis, žmogaus teisių nepaisymą Lietuvoje ir artėjančius rinkimus į Europos parlamentą buvęs Lietuvos prezidentas papasakojo analitiniam portalui RuBaltic.Ru.
— Pone Paksai, norėtųsi pradėti nuo temos, apie kurią kalba visas pasaulis. Gruodžio 11-tąją tapo žinoma, kad Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas įveda ypatingąją padėtį. Jūs dabar esate Strasbūre. Ką apie tai kalbama Europos parlamento plenarinėje sesijoje?
— Pokalbio turinys priklauso nuo to, kas konkrečiai pasisako. Kalbėjo ir komisijos pirmininkas, ir vadovaujančios šalies atstovas, ir parlamento frakcijų lyderiai. Man buvo pavesta pasisakyti mūsų frakcijos vardu („Tiesioginės demokratijos laisvoji Europa“ — RuBaltic.Ru past.).
Todėl aš ir patikslinu, kad viskas priklauso nuo to, kas kalba. Jei paminėti globalizmo pozicijų prisilaikančią valdančiųjų frakciją, kuriai Briuselis viršiausias, o nacionalinės valstybės ateityje turi išnykti, tai ji nemato jokios problemos. Jos atstovai teigia, jog viskas normalu: tiesiog yra laikinų problemų, kaip pas mus buvo sakoma tarybiniais laikais. Taip ir šiandien. Viskas tvarkoj, viskas normalu.
Aš pirmiausia pateikiau teiginį, kad barikados ir kraujas Paryžiaus gatvėse — Europos tarybos galo pradžia. Ji turi keistis, kitos išeities nėra. Problemą reikia matyti.
— Dar viena pastarųjų dienų naujiena: Europos taryba eilinį kartą priminė Lietuvai slaptąjį ČŽV kalėjimą. Ir raginama Lietuvą panaudoti „visas galimas priemones, siekiant kuo greičiau gauti JAV pareigūnų diplomatines garantijas, kad būtų nutraukta savavališka pareiškėjo išvada“. Tai yra Lietuvos valdžios turi reikalauti iš JAV kažkokių garantijų. Jums neatrodo, kad toks pasiūlymas yra keistas?
— Jei kalbėti iš esmės, tai Strasbūro teismo nutarimas, kurį Lietuva norėjo apskųsti (ir apskųsti kurį nepavyko), teigia, jog kalėjimas buvo, žmogus jame buvo, jam būtina išmokėti 130 tūkstančių eurų ir t.t. Ir tas sprendimas neapskundžiamas.
Visi šie žaidimai, kuriuos mes dabar stebime, — bandymas nepripažinti atsakomybės tų asmenų, kurie buvo priėmę sprendimą. Prie to einama.
Neseniai sukako 70 metų, kai buvo priimta Bendroji žmogaus teisių deklaracija. Šią datą paminėjo daugelis šalių. Taip pat ir Lietuva, tačiau niekas nepastebėjo, kad Lietuva jau aštuonerius metus nevykdo Strasbūro teismo nutarimo piliečio Rolando Pakso klausimu.
— Prie šios temos mes dar sugrįšime, užbaikime su CŽV kalėjimais. Kažkodėl visi kalba apie Lietuvos atsakomybę, tačiau niekas neužsimena apie JAV kaltę. Lyg jos išvis nebūtų.
— Suprantate, čia kaip pažiūrėti.
Tie JAV politikai arba valdininkai, kurie užsiiminėjo tokiais reikalais, tikrai prisilaikė savo šalies įstatymų ir Konstitucijos, pagal kuriuos Valstijose tokie reikalai neleistini. Jie turėjo informaciją, jog yra šalys, kurių politikai už kažkokius dividendus su malonumu padarys tai, kas jiems bus pasakyta. Ir JAV įstatymo lyg ir bus prisilaikyta, ir tikslo bus pasiekta.
Kai Lietuvos valdžių stuburas silpnas ir jos nori papataikauti Amerikos atstovams, atsiranda tokie kalėjimai ir kaliniai. O paskui tenka raudonuoti prieš tarptautines bendrijas, atsakyti už savo veiksmus, išsisukinėti.
— O ką tokioje situacijoje turi daryti Lietuva? Pripažinti savo kaltę? Ponia Grybauskaitė teigia, jog tai neigiamai paveiks šalies įvaizdį.
— Žinote, viename rusų seriale yra toks personažas — sargybinis Borodač (Aleksandras Borodač iš „Mūsų Raši“ — RuBaltic.Ru past.). Jis visada savo pasisakymus užbaigia žodžiais: „Suprasti ir atleisti“. Taip reikia pasielgti ir Lietuvoje.
Taip, buvo. Taip, kaltieji patraukti atsakomybėn. Taip, daugiau to nebus. Viskas! Kito kelio nėra. Reikia arba vykdyti pasirašytas deklaracijas, arba trauktis iš Europos tarybos ir Jungtinių Tautų.
— Neseniai Europos taryba paragino grąžinti Jums teisę dalyvauti prezidento rinkimuose. Ar turite vilčių, kad oficialusis Vilnius sureaguos?
— Žinote, anksčiau aš tikėjau, kad Europos tarybos arba JT sprendimai Lietuvos politikams taps kelrodžiu. Taip turi būti. Tačiau dabar aš tuo netikiu. Kol klausimas nebus iškeltas kategoriškai, nieko neišeis. Nieko!
Visokias smulkmenas Lietuva vykdo, o rimtas problemas (kaip, pavyzdžiui, grąžinti teisę žmogui dalyvauti prezidento rinkimuose) ignoruoja. Todėl, jog bijo: o jeigu Paksas vėl laimės?
Daug žmonių nori balsuoti už mano kandidatūrą. Apie tai sako bendravimo su jais patirtis. Jų pilietinės teisės taip pat pažeidžiamos, nes negali atiduoti balso tam, kurį laiko tinkamiausiu.
Manau, aštuoneri metai — pakankamas laikotarpis Strasbūro teismo sprendimo įvykdymui, O 2019 metų sausio 6 dieną sukaks lygiai aštuoneri metai, kai Didžioji Strasbūro teismo kolegija priėmė šį sprendimą.
Kol nebus pareiškimo, pripažįstančio Lietuvos rinkimus nedemokratiškais (ir neligitymiais), Lietuvos valdžios situacijos nepakeis.
— Vadinasi, žmogaus teisių problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir Europai.
— Sutinku, kol kas Europos taryba neperžengia tam tikro barjero. Lietuvos valdžios tuo naudojasi, todėl kad visiems nenaudinga leisti dalyvauti rinkimuose stipriam kandidatui. Štai tokia karuselė.
Jau aišku, kad Strasbūro teismo nutarimai kai kuriais klausimais „bedančiai“. Tie žaidimai tęsis tol, kol iš Lietuvos nebus atimta balso Europos taryboje ir JT teisė.
— Populiariausių kandidatų 2019 metų Lietuvos prezidento rinkimuose sąraše premjeras Saulius Skvernelis, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, finansų analitikas Gitanas Nausėda. Ar turite vilčių, kad kas nors iš jų rimtai keis Lietuvos politiką? Ar kurį nors remsite?
— Nenorėčiau užsiiminėti kurio nors iš kandidatų parama (ypač dabar). Tačiau nenorėčiau matyti, kad tęsiama daugiametė Dalios Grybauskaitės politika. O iš trijų kandidatų, kuriuos paminėjote, du tikrai tęs dabartinį kursą.
— Vadinasi, reikia paremti trečią?
— Tur būt, taip.
— Jūsų apsilankymas Rusijoje sukėlė daug triukšmo. Kai kurie žurnalistai ir politikai apie jį pasisakė labai aštriai. Po to, kai Jūs susitikote su RF prezidentu Vladimiru Putinu, ar nejaučiate Lietuvoje spaudimo?
— Aš jau ne mažas vaikas, kad kreipčiau į tai dėmesį. Man gaila, kad šį žingsnį neteisingai suprato mane gerai žinantys žmonės. O kitkas mane mažai jaudina.
Aš džiaugiuos, kad man pavyko susitikti su tokiais aukšto rango rusų politikais, kaip prezidentas, Valstybės dūmos ir Federacijos tarybos pirmininkai. Taip reikia elgtis ne tik buvusiems valdžioje, bet ir šiandien joje esantiems. Susitikinėti patiems, o ne kritikuoti tuos, kurie susitinka.
Taip, reikia susitikinėti, reikia kalbėtis. Mano mėgiamas politikas Vinstonas Čerčilis dažnai kartodavo, kad geriau kalbėtis, negu kariauti.
Žodžiu, mane menkai domina oponentų kritika. Aš jaučiu, kad elgiuosi teisingai.
— Jūs vykote į RF, kad išgirstumėte rusų nuomonę apie incidentą Kerčės sąsiauryje. Po pokalbio su pirmaisiais valstybės asmenimis Jūs jau įsivaizduojate, kas ten iš tiesų nutiko?
— Manau, Jūs ne visai tiksliai suformulavote klausimą. Aš sakiau, kad, vykdamas, turėjau du tikslus. Pirmasis — parodyti Europos politikams, kad su Rusija reikia ir galima vesti dialogą, ieškoti išėjimo iš krizės kelių. O antrasis...
Suprantate, aš svajoju, kad Lietuva ir Kaliningradas pradėtų demilitarizavimą, kad politiniais ir diplomatiniais instrumentais šiame regione būtų pasiekta stabilumo, kad šiandien ateitų investicijos, technologiniai parkai ir t.t.
Tai mano svajonė, ir link jos aš žengiau pirmą žingsnį. Rusijos prezidentui idėja patiko.
Kas dėl Ukrainos — taip, aš tikrai klausiausi.
Matau, kas skauda. Matau, kad tai didžiulė žaizda. Matau, kad čia būtina darbuotis skalpeliu, o ne purvinais batais, kaip kai kas norėtų.
— Po Jūsų susitikimų su RF atstovais nuskambėjo pasiūlymas sukurti neformalią darbo grupę tarp Europos parlamento ir Valstybės dūmos. Rusijos šalis, manau, neprieš. O Europos parlamentas tam pasiruošęs?
— Aš antra diena Strasbūre, mano padėjėjai jau studijuoja šį klausimą. Pažiūrėsime, kaip reikalai klostosi Europos parlamente. Tada ir pažiūrėsime, kokius žingsnius galima žengti.
Manau, tai geras pasiūlymas. Kaip sakoma, darbinis. Ir nepriklausomai nuo valios politinių jėgų, kurios šiandien dominuoja parlamente, atsiras parlamentarų, kurie susidomės šia idėja. Čia juk protingi žmonės. Jie supranta, kad rinktis galima žmoną, o kaimyną pagal žemėlapį duoda Dievas. Su kaimynais reikia gyventi taikiai, santarvėje.
— Beje, jėgų išsidėstymas Europos parlamente taip pat gali pasikeisti — artėja rinkimai. Ar su optimizmu laukiate jų?
— Taip.
Šių dienų Europos parlamente apie ketvirtadalis deputatų gina nacionalinius valstybių interesus. Po rinkimų, manau, tas skaičius padidės iki pusės, jei ne daugiau.
— Jūs kalbate apie dešiniąsiais partijas?
— Aš kalbu apie tas partijas, kurios mato Europą kaip lygių valstybių sąjungą, kurioje kiekvienas gali įtakoti sprendimų priėmimą. Jos gali būti dešiniosios, gali būti ir kairiosios.