Lietuvos policija sulaikė 71 metų Valerijų Ivanovą — Rusijos istoriką ir publicistą, jau praleidusį Lietuvos kalėjime keletą metų už tai, jog išsakė savą 1991 metų sausio 13-osios dienos įvykių versiją, kuri kertasi su oficialia. Kitą dieną tapo žinoma, jog areštuotas Algirdas Paleckis — buvęs Lietuvos socialistinio liaudies fronto lyderis, kuriam jau buvo iškelta baudžiamoji byla už tai, jog jis teigė, kad sausio 13-ąją į žmones prie Vilniaus televizijos bokšto šaudė Sąjūdžio separatistai. Prieš paskelbiant nuosprendį tarybiniams kariškiams „Sausio 13-osios byloje“ Lietuva pradeda seriją represijų tų disidentų atžvilgiu, kurie pasiruošę įvardinti tikruosius 1991 metų masiškų žudynių kaltininkus.
Gruodžio 18-osios vakare Rusijos pilietis Valerijus Ivanovas parašė tinklalapyje, kad į jo butą Vilniuje bandė įsibrauti nepažįstamieji. Po kelių valandų paaiškėjo, kad publicistas ir istorikas sulaikytas, jo bute pravesta krata.
Kitą dieną Lietuvos policija pranešė, kad pas Ivanovą rastas ginklas. Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas papasakojo, kad kratos metu pas publicistą rastas „šaunamasis ginklas“.
Tuo pačiu metu Rusijos istorikui pateiktas kaltinimas renkant Rusijos žvalgybai informaciją apie Lietuvos neparlamentines partijas; o kokiu tikslu, sprendžiant tokius klausimus, laikyti namuose ginklą, visiškai nesuprantama.
Byla, kuri rengiama 71 metų Lietuvos rusų literatų ir menininkų sąjungos pirmininkui ir buvusios lietuvių–rusų–lenkų visuomeninės organizacijos „Jedinstvo“ vadovui, labai primena Valerijaus Ivanovo latvių kolegos — portalo IMHO-club.lv vyriausiojo redaktoriaus Jurijaus Aleksejevo persekiojimą.
Jo atžvilgiu latvių policija nusprendė, kad sviestas košės negadina, ir „aptiko“ Aleksejevo bute šaudmenų sandėlį. Ir dabar kaltina latvių žurnalistą kuo tik sugeba: ir pasikėsinimu į konstitucinę santvarką, ir šnipinėjimu, ir neteisėtu ginklų laikymu, ir vaikiškos pornografijos platinimu.
Atrodo, jog lietuvių specialiosios tarnybos taip pat nutarė nekreipti dėmesio į savo kaltinimų teisingumą.
Tuo pačiu metu, kai kaltinimai buvo mesti Ivanovui, paaiškėjo, kad jau virš mėnesio kalėjime laikomas buvęs Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis. Jo areštas buvo nutylimas, ir tik po Valerijaus Ivanovo sulaikymo informacija apie tai buvo pametėta žiniasklaidai.
Generalinė prokuratūra ir Lietuvos saugumo departamentas vadina Paleckį su Ivanovu nariais nusikalstamos grupės, kuri šnipinėjo Rusijos naudai. Tarp dviejų baudžiamosios bylos figūrantų tikrai daug bendro.
Atrodo, jog lietuvių specialiosios tarnybos taip pat nutarė nekreipti dėmesio į savo kaltinimų teisingumą.
Tuo pačiu metu, kai kaltinimai buvo mesti Ivanovui, paaiškėjo, kad jau virš mėnesio kalėjime laikomas buvęs Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis. Jo areštas buvo nutylimas, ir tik po Valerijaus Ivanovo sulaikymo informacija apie tai buvo pametėta žiniasklaidai.
Generalinė prokuratūra ir Lietuvos saugumo departamentas vadina Paleckį su Ivanovu nariais nusikalstamos grupės, kuri šnipinėjo Rusijos naudai. Tarp dviejų baudžiamosios bylos figūrantų tikrai daug bendro.
Valerijus Ivanovas ir Algirdas Paleckis — Lietuvos disidentai, žinomi visų pirma tuo, jog neigė oficialią susidūrimų prie Vilniaus televizijos bokšto 1991 metų sausio 13-ąją versiją ir jau buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savo „minčių nusikaltimą“.
Algirdas Paleckis žinomas tuo, jog 2010 metais metė Lietuvos radijo stoties eteryje frazę: „Kaip dabar paaiškėjo, savi šaudė į savus“, tuo pabrėždamas, jog prie Vilniaus televizijos bokšto darbavosi Sąjūdžio snaiperiai.
Už šią frazę Paleckiui buvo iškelta baudžiamoji byla pagal ką tik įrašytą į Baudžiamąjį kodeksą straipsnį „Baudžiamųjų režimų nusikaltimų neigimas“. Politikui grėsė 5 metai kalėjimo, ir tik tarptautinis pasipiktinimas tuo, jog Lietuvoje susidorojama su disidentu, privertė apsiriboti bauda.
Antrasis kitamintis, Valerijus Ivanovas, nuo 1991 metų sausio 13 dienos įrodinėja, kad į žmones prie televizijos bokšto šaudė Landsbergio provokatoriai. Už tai jis kalėjo dukart.
Pirmą kartą Valerijus Ivanovas trejus metus sėdėjo kankinimo kameroje 2x0,78 metro už tai, kad pasisakė prieš Sąjūdį ir už Lietuvos narystę Tarybų Sąjungoje. Išleistas, jis parašė knygą „Lietuviškasis kalėjimas“.
Knygoje Ivanovas „Alfos“ grupės karių persekiojimą pavadino bandymo nuslėpti pėdsakus Landsbergio ir jo draugelių, organizavusių žudynes prie televizijos bokšto, priedangos operacija. Kraujo praliejimas Vilniuje buvo reikalingas Sąjūdžio lyderiams, siekiant parodyti tarybų valdžią kaip nusikalstamą monstrą ir garantuoti Lietuvos separatistams aktyvų pasaulio palaikymą.
Už šiuos žodžius Valerijus Ivanovas po to, kai buvo išleistas „Lietuviškasis kalėjimas“, Lietuvos kalėjime praleido dar metus kaip žmogus, „įžeidęs sausio 13-osios aukų atminimą“.
Ir štai dabar Lietuvos valdžios dar kartą prisiminė 71 metų publicistą.
Prieš du mėnesius iki paskelbiant tarybiniams kariškiams „Sausio 13-osios bylos“ nuosprendį, lietuviškoji valdžia pradėjo represijas kitaminčių, kurie gali pasakyti, kad teisiamieji nekalti, ir garsiai apkaltinti žudynėmis Dėdulės Landsbergio bendražygius ir kompaniją.
Lietuvos valdžia ruošia pavyzdinį parodomąjį teismą, kaltinamaisiais kuriame bus ne tik konkretūs kariškiai Genadijus Ivanovas ir Jurijus Melis, bet ir visa tarybinė „nusikalstama santvarka“, už kurios piktadarybes atsakinga jos teisių perėmėja Rusijos Federacija.
Pirmiesiems respublikos asmenims „Sausio 13-osios bylos“ kaltinamojo nuosprendžio svarbą neįmanoma pervertinti. Nuo to, ar viskas praeis sklandžiai, priklausys prezidento rinkimų gegužės mėnesį rezultatai, o taip pat Dalios Grybauskaitės karjera Briuselyje, apie kurią ji svajoja pasibaigus Lietuvos prezidentės kadencijai.
Nuosprendis vasario 18 dieną turi būti paskelbtas be jokių abejonių. Vertinimai šalyje — vien tik teigiami. Tarptautinių Lietuvos partnerių vertinimai — tuo labiau.
Todėl ir „apvalomi“ tie, kurie nepabijos pavadinti lietuviškąjį teismą gėdingu, nes byla buvo iškelta pagal užsakymą tikrųjų nusikaltėlių, įsakusių 1991 metų sausio 13 dieną šaudyti į žmones.
Lietuvos jėgos struktūrų veikla užsipuolant disidentus nenuosekli ir nerimastinga. Jų aktyvumo ryšys su „Sausio 13-osios byla“ puikiai matomas, ir jų pametėtas į butą ginklas negali įrodyti, kad kitaminčiai persekiojami kitais sumetimais.
Tačiau Valstybės saugumo departamentas, prokuratūra ir politiniai jėgos struktūrų kuratoriai nesupranta, kad jų veikla turi atgalinį efektą. Juk bandymai prigąsdinti disidentus, jėga užčiaupti ir labiausiai prieštaraujančius iš jų pasodinti už grotų prieš nuosprendžio Genadijui Ivanovui ir Jurijui Meniui paskelbimą — savaime įrodo, kad tarybiniai kariškiai nekalti dėl masiškų žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto.