Lietuva atsisakė pirkti JAV suskystintas gamtines dujas, nors praeitais metais politikai pastoviai tvirtino, kad Lietuva taps pirmuoji Europos šalis, įvežanti amerikiečių SGD. Lietuvos energetinė politika galutinai prasilenkė su realiu gyvenimu ir tapo propagandos įrankiu — visi Lietuvos energetiniai projektai vystosi pagal schemą: pirmiausia šalies lyderiai garsiai skelbia, kad jie eilinį kartą parodys Rusijai, kur „vėžiai žiemoja“, ir įgis „energetinę nepriklausomybę“, paskui šie pareiškimai susiduria su realybe ir „energetinės nepriklausomybės“ įgijimo projektai triukšmingai griūva.
Praeitų metų pradžioje Lietuva oficialiai pareiškė, kad bus viena iš pirmųjų JAV suskystintų dujų pirkėjų, kai amerikiečiai pradės jas eksportuoti į Europą. Lietuvos energetikos ministras Rokas Masiulis tai pareiškė Vašingtone susitikdamas su savo amerikiečių kolega Ernesto Mazisu.
„SGD eksporteriams mes siūlome dujas tiekti per Klaipėdos terminalą ne tik į Lietuvą, bet ir į Latviją, Estiją, o nuo 2019 metų — Lenkijos ir Ukrainos vartotojams“, — pareiškė Masiulis amerikiečiams, eilinį kartą energetinę temą susiedamas su geopolitinėmis ambicijomis: Lietuva siekia būti JAV ne atskira nedidelės valstybės rinka, o didelės regioninės rinkos dalimi — taip buvo pasakyta Energetikos ministerijos ataskaitoje.
Visus sekančius mėnesius Lietuvos vadovybė reiškė norus patekti istorijon kaip pirmoji Europos šalis, aprūpinsianti savo energetiką JAV skalūnų dujomis. Antai sausio 11 d. pasklido naujiena, kad pirmąją suskystintų gamtinių dujų partiją amerikiečiai pardavė iš eksporto terminalo Sabine Pass ir žingsniu priartėjo prie savo SGD pardavimo Europai ir, žinoma, Lietuvai.
O štai jau sausio 12 d. „Lietuvos energijos“ vadovas Dalius Misiūnas pareiškė, kad Lietuva nepirks JAV dujų. „šios dujos neatitinka Lietuvos kokybės reikalavimus. Ateityje, jei atitiks, mes tai aptarsime“, — pareiškė Misiūnas.
Kaip matome, lietuviai amerikietiškos prekės ne tik atsisakė — dar ir įžeidė, pavadinę jų dujas nekokybiškomis. Netinka taip eilgtis su pagrindiniu strateginiu sąjungininku, užtikrinančių karinę Lietuvos saugumą ir leidžiančiu jos prezidentei bebaimiškai klykti apie „teroristinę valstybę“. Puikūs Vašingtono sąjungininkai: reikalauja, kad JAV didintų regione karinį dalyvavimą, o patys bodisi pirkti amerikietišką produkciją.
Po tokių išpuolių JAV elitas gali susimąstyti ir dar kartą perskaityti rezonansinį gruodžio straipsnį „Forbes“ apie tai, ar reikalingos JAV ir jų NATO sąjungininkams „neįgalios Pabaltijo tautos“.
Iš kitos pusės, galima suprasti ir Lietuvos vadovus: jie ištisus metus įtikinėjo elektoratą, kad per visą Atlantą iš Meksikos įlankos į Klaipėdą atvežamos dujos bus pigesnės, nei rusų bei suskystintos norvegų, kurios šiuo metu tiekiamos Lietuvos terminalui.
Bet kuriam mąstančiam žmogui buvo aišku, kad to negali būti. Tačiau Lietuvos politikai su džiaugsmo blizgesiu akyse vis tiek įtikinėjo, kad viskas taip ir bus. Todėl negali jie dabar sąžiningai pasakyti, kad suskystintų amerikiečių dujų nepirks todėl, kad pagaliau suvokė, kokia jų galima kaina.
Rezultatas: Lietuvos energetinė politika eilinį kartą apsikiaulino — eilinį kartą jos „epochos“ projektas užsibaigė šnipštu.
Pagal tokią schemą vystosi visi Lietuvos energetiniai projektai: pirma pagarsinami politikų pareiškimai, kaip Lietuva parodys Rusijai, kur „vėžiai žiemoja“, ir įgis „energetinę nepriklausomybę“, o paskui rėksminga propaganda susiduria su rūsčia realybe ir tada eilinės „amžiaus statybos“ lieka tik popieriuje.
Taip nutiko ir su Visagino AE. Visi ekonomistai ir energetikai įtikinėjo Lietuvos vadovybę, kad dabartinėmis sąlygomis neįmanoma Lietuvoje pastatyti atominės elektrinės. Į tai ta vadovybė su fanatišku akių blizgesiu atsakydavo: mes ją pastatysime! Ir, žinoma, nepastatė.
Taip nutiko ir su skalūnų dujomis. Ištisus 2013 metus buvo triūbinama, kad Lietuva ne tik energetiškai nepriklausys nuo Rusijos, bet pati taps regionine energetine šalimi. Rezultatas: išaiškėjo, jog Lietuvos skalūnų ištekliai tokie maži, kad amerikiečių energetikai dingo iš šalies ir apie skalūnų dujų gavybą Lietuvoje kalbos baigėsi.
Lietuvos absurdo energopolitikos viršūnė — SGD terminalo epopėja, kuri dar nepasiekė kulminacijos.
Praeitų metų kovo mėnesį energetikos ministras Rokas Masiulis pareiškė, kad derybos su „Gazpromu“ Lietuvai neitin svarbios — maža, tačiau išdidi respublika turi SGD terminalą, todėl dabar lai „Gazpromui“ rūpi rusiškų dujų tiekimo kontrakto pabaiga 2015 metų gruodžio mėn. O Lietuva su savo SGD terminalu gali visai tuo kontraktu nesirūpinti ir išvis atsisakyti rusiškų dujų. Praėjo keli mėnesiai. Ir tada Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius įpareigojo energetikos kompanijas pradėti su „Gazpromu“ naujas derybas.
Kai Klaipėdoje apsireiškė plaukiojantis SGD terminalas Independence, Lietuvos veikėjai išdidžiai pareiškė, kad nuosavo SGD terminalo projektas ypač naudingas Lietuvai ekonomine prasme, kad suskystintos norvegų dujos daug pigesnės rusiškų, o jų perteklių Lietuva perpardavinės Latvijai ir Estijai...
Praėjo keli mėnesiai. Oficialūs Lietuvos asmenys taip ir nepagarsino „labai pigių“ norvegų dujų kubinio metro kainos, Latvija su Estija pirkti „labai pigias“ dujas atsisakė todėl, kad jos labai brangios, o baigiantis metams Lietuvos vyriausybė nusižemindama kreipėsi į norvegus prašydama peržiūrėti kontraktą, nes pirkti dujas dabartiniais kiekiais ir dabartinėmis kainomis Lietuva nepajėgi.
Suskystintų dujų iš JAV pirkimo projektas vystėsi pagal tokį pat scenarijų. Pirma girdėjosi triukšmingi oficialūs pareiškimai, kad Lietuva pirmoji Europoje taps regionine lydere, kad amerikietiškomis dujomis aprūpins visus kaimynus... Vėliau propaganda vėl atsimušė į realybę, ir Lietuva grubiai atsisakė pirkti amerikiečių dujų.
Visi Lietuvos energetiniai projektai ir ateityje vystysis pagal schemą „propaganda/realybė“ iki tol, kol jie bus pagrįsti ne ekonomika ir racionaliais apskaičiavimais, o politiniais sumetimais.
Tokia Lietuvos energetinė politika būdinga visom šalim, kurių energetika atsidūrė ne ekonominėje, o politinėje plotmėje. Tokia, kaip Lietuvoje, absurdo energopolitika dabar būdinga Ukrainai, kuri vis ruošiasi statyti SGD terminalą Juodojoje jūroje, o kol kas atsisako pirkti rusiškas dujas (212 dolerių už 1000 m³), keisdamas jas į iš Europos sugrįžtančias, tik jau brangesnes. Svarbiausia, tos dujos, nors vis tiek rusiškos, patenka iš Europos, o už tokį „europietiško pasirinkimo“ džiaugsmą galima ir permokėti.
Anksčiau ar vėliau objektyvi ekonominė realybė viską sudėlios į savo vietas, ir kai kuriose šalyse egzistuojanti absurdo energetinė geopolitika užsidengs variniu dubeniu.
Žinoma, bus įdomu pažiūrėti, kaip tai įvyks Lietuvoje.
O intriga SGD terminalo Independence tema įgauna pagreitį: Europoje tokie terminalai bankrutuoja ir uždaromi, Lietuvos SGD terminalas eina tokiu pat keliu, duoda ne naudos, o nuostolių.
Tačiau Lietuvos valdžia tiek didžiavosi šiuo projektu ir namuose, ir užsienyje, kad atsisakyti jo nepajėgia — tai būtų baisus smūgis reputacijai. Bet ir naudotis šiuo projektu nepavyks ilgai — nuostolių suma pastoviai auga. Ir todėl tragikomedija dvelkianti istorija neišvengiamai ritasi prie atomazgos.