Nepriklausomybės metais Lietuvoje nusižudė 35 tūkstančiai žmonių. Lietuvos Respublika pastoviai pirmauja Europoje savižudybių skaičiumi, be to, pagal alkoholizmą muša pasaulio rekordus. Ir tuo pačiu metu Lietuvos valdžia nesiliauna šlovinus savo šalį kaip „europietiško pasirinkimo“ pavyzdį ir pavyzdį kitoms potarybinėms respublikoms, nekreipdama dėmesio į tai, kad jos šalis nenori gyvuoti ir užsiima fiziniu savęs likvidavimu.
Vilniaus universiteto tyrimų duomenimis, nuo 1990 iki 2016 metų Lietuvoje nusižudė 35 tūkstančiai žmonių. Kaip pabrėžia mokslininkai, vienai savižudybei tenka iki 20 nepasisekusių suicido atvejų.
Tai baisūs, fenomenalūs Europos ir pasaulio mastais skaičiai.
Pabaltijo respublika galutinai įsitvirtino savižudžių šalies reputaciją: pagal suicidų skaičių ji daugelį metų pirmauja Europoje ir neužleidžia pozicijų pirmame pasaulio rekordininkų dešimtuke.
Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, pagal savižudybių skaičių 100 tūkstančių gyventojų Lietuva užima pirmąją vietą Europoje ir aštuntąją pasaulyje. Šioje šalyje 100 tūkstančių gyventojų tenka 26,1 savižudybių. Pagal vyrų savižudybių skaičių (rodiklis 47,1) Lietuva atsiduria pasaulyje jau ketvirtoje vietoje.
Daugelyje Tropinės Afrikos, Centrinės Amerikos šalių ir kitose labiausiai skurstančiose vietovėse, kurias JAV prezidentas Donaldas Trampas neseniai pavadino „dvokiančiomis skylėmis“, tokių skaičių nėra.
Lietuvos politikai pastoviai bando aiškinti šiuos rodiklius taip, kad nediskredituotų šviesaus jaunos europietiškos demokratijos prie Baltijos jūros įvaizdžio, nes ši demokratija esą pravedė nuostabias reformas, tapo „Laisvojo pasaulio“ dalimi ir dabar „žaidžia vakarietiškuose klubuose“.
Žinoma, Lietuvos politikai viskuo kaltinti bandė „sovietinę okupaciją“, tačiau, susilaukę kandžių pašaipų, buvo priversti prikąsti liežuvį. Ir iš tiesų, kaipgi čia gali būti — „okupanto bato“ prispausti lietuviai kilpų sau nesinėrė ir Lietuvos gyventojų skaičius tarybiniais metais buvo rekordinis, o tapę laisvi ėmėsi susinaikinimo?
Lietuviškų savižudybių statistiką įtikinamiau nei politikai paaiškina kita statistika.
Kartu su savižudybių rekordais Lietuva pasaulyje pirmauja pagal alkoholizmą ir emigraciją.
Tos pačios Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, Lietuva labiausiai gerianti šalis. Jos pranešime sakoma, jog 2016 metais vienam Lietuvos gyventojui teko 16 išgerto alkoholio litrų. O šalies sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga prieš metus pareiškė, jog kas antras šalies gyventojas — alkoholikas.
Esant tokiems alkoholizmo ir savižudybių rodikliams, suprantama, kodėl iš Lietuvos skuodžia žmonės. Šalis kasmet atnaujina savo ir pasaulio gyventojų emigracijos rekordus. Praeitais metais Lietuva prarado 55 tūkstančius gyventojų, o per visą potarybinį laikotarpį — virš 700 tūkstančių. Na, o jei paskaičiuoti, kiek lietuvių nedeklaravo savo išvykimo, tas bendras skaičius pasiektų milijoną.
Gyventojų skaičius sumažėjo beveik trečdaliu ir tebemažėja. Depopuliacijos tempai — 2 proc. per metus. Nauja lietuvių karta nenori gyventi Lietuvoje: devyni iš dešimties jaunų žmonių nuo 15 iki 19 metų sako sociologams, jog atsiradus galimybei būtinai emigruos iš šalies.
Esant tokiems tempams, pagal Eurostato prognozes, 2080 metais Lietuvoje beliks 1650 tūkstančių gyventojų. 85 jų procentus sudarys virš 60 metų amžiaus žmonės. Čia teorija. O praktika rodo, kad šalis, kurios gyventojų daugumą sudaro nedarbingi senukai, negali egzistuoti. Ir todėl Lietuvos Respublika „užsidarys“ daug anksčiau.
Iš esmės Lietuva jau seniai nėra savižudžių šalis. Ji — šalis savižudė, kurios kilpa — emigracija, skatinanti jos nukraujavimą.
Alkoholizmo, savižudybių ir psichinių nukrypimų rekordai, jaunimo bėgimas, karštligiškos isterijos apie „rusų grėsmę“, haliucinacijos su „žaliaisiais žmogeliukais“ Klaipėdoje ir prie Vilniaus — tai vis priešmirtinių kliedesių simptomai. Ir čia nėra nieko nuostabaus.
Ir todėl labai stebina, kai vadovybė šalies, kuri viso pasaulio akivaizdoje fiziškai žudosi, įkyriai raportuoja apie savo pasiekimus, moko kitas šalis, kaip reikia gyventi, ir Lietuvos „sėkmės istoriją“ parduoda kaip orientyrą ir nuorodą sekti jos pavyzdžiu. Iš čia ir skambūs pareiškimai likti „paskutiniąja Ukrainos viltimi“ Europoje, iki paskutiniųjų remti Kijevą. Iš čia ir „laisvos Rusijos forumai“ Vilniuje. Iš čia baltarusių nacionalistų apmokymai organizuoti „spalvotas revoliucijas“.
Taigi akivaizdi kažkokia klaiki scena. Savižudis guli šiltoje vonioje persipjovęs venas, iš jų bėga kraujas. Gęsta gyvybė, tačiau ir pusgyvis jis piršteliu vadina prie savęs aplinkinius ir moko juos gyventi. „Jūs gyvenate neteisingai, — sako sunkiai kvėpuojantis gyvas lavonas. — Jūs galite gyventi daug geriau.
Kaip aš“.