Analitinis portalas RuBaltic.Ru tęsia interviu ciklą su Pabaltijo politikos veteranais. Žmonės, stovėję prie Latvijos, Lietuvos ir Estijos potarybinio kelio ištakų, sumuoja šių respublikų ketvirtadalio amžiaus politinio tranzito rezultatus: kokias valstybes tėvai įkūrėjai svajojo matyti ir kokių rezultatų pavyko pasiekti. Šios dienos pokalbio dalyvis šio ciklo rėmuose — Viktoras Uspaskich, Europos parlamentaras, Lietuvos verslininkas, politikas, Darbo partijos įkūrėjas.
Pirmą kartą Uspaskich atsidūrė Lietuvoje 1985 metais, atvykęs į šią Pabaltijo respubliką kloti dujotiekį Panevėžio rajone. Po Lietuvos išstojimo iš TSRS gavo Lietuvos respublikos pilietybę ir užsiėmė verslu. Įkūrė koncerną Vikonda, užsiiminėjusį maisto produktais. 2000 metais Viktoras Uspaskich pirmą kartą tapo Lietuvos Seimo nariu. 2003 metais įkūrė Darbo partiją ir tapo jos vadovu. 2004–2005 metais — Lietuvos ekonomikos ministras. 2009 metais Darbo partija delegavo jį į Europos parlamentą, 2014 metais jo įgaliojimai buvo pratęsti.
2015 metais pasitraukė iš Darbo partijos, 2017-aisiais sugrįžo į ją.
Apie tai, su kokiais iššūkiais susidūrė potarybinė Lietuva, kodėl jos politikoje tapo svarbi tautybė ir kuo gali didžiuotis šalis savo valstybingumo paskelbimo šimtmečio metais, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo Viktoras Uspaskich.
— Pone Uspaskichai, su kokiais iššūkiais ir problemomis Lietuva susiduria šiandien?
— Svarbiausios ir pavojingiausios Lietuvos problemos šiandien — demografija ir emigracija. Tai nemokšiško valdymo ir nemokšiško ekonomikos vystymosi pasekmės.
— Kaip būtų galima tai ištaisyti? Lietuvos politikai pradeda kalbėti, jog reikia kurti nepriklausomybės aušros Sąjūdį primenančias naujas partijas, judėjimus, esą tai padėtų išspręsti problemas. Ką Jūs apie tai pasakytumėte?
— Naujų partijų, judėjimų, naujo Sąjūdžio sukūrimas niekuo nepadės. Būtina siūlyti ir daryti kažką konkretaus: turi būti rimta programa, galimybė ir noras ją įgyvendinti.
Būtina pasirinkti šalies vystymosi strateginę kryptį. Mano manymu, pirmenybę reikia skirti maisto ir lengvajai pramonei.
Žinoma, niekas nesako, kad nereikia vystyti aukštų technologijų. Tai — būtina. Tačiau aišku, kad mes nenugalėsime Amerikos Silikono slėnio. Kapitalo į jį investuojama maždaug milijonu procentų daugiau, negu sulaukiame mes. Mes privalome tai suvokti ir veikti racionaliai.
Siekiant tam tikruose rėmuose vystyti valstybės strategiją, būtina pasitelkti savo įstatymus, mokesčių reformą, modernizavimą. Būtina pasiekti, kad sąlygos Lietuvoje, ypač svarbiose strateginėse srityse, būtų geresnės nei kaimyninėse valstybėse. Tada investicijos bus nukreiptos link mūsų. Kito valstybės vystymosi ir išlaikymo varianto nėra. Gražbyliavimu žmonių nesugrąžinsi: jiems reikia gyventi, dirbti, rengtis, auginti vaikus. Todėl reikalingos gerai apmokamos darbo vietos.
Ar čia gali padėti naujos organizacijos, kuriose su savo idėjomis susiburs tie patys žmonės?!
— Be išorinės migracijos šalyje aukštas vidinės migracijos lygis. Sostinė išsunkia žmogiškąjį resursą iš mažų miestelių, kaimų...
— Na, taip. Būtinas naujas požiūris į regioninį vystymąsi, nes žmonės pagrindinai buriasi Kaune ir Vilniuje. Kad galėtų vystytis regionas, turi egzistuoti ir įstatyminė bazė.
Lietuvoje egzistuoja netikusi socialinė sistema. Socialinės pašalpos maždaug lygios minimaliam atlyginimui. Tad ar būtina žmonėms dirbti?! Kad žmonės norėtų dirbti, pašalpos neturėtų viršyti 40 proc. minimalaus atlyginimo. Akivaizdu, jog būtina didinti ir minimalų atlyginimą. Aš šiuo klausimu net kreipiausi į Europos Sąjungos komisiją. Minimalus atlyginimas šalies mastu turi būti ne mažesnis pusės vidutinio atlyginimo.
— Kad žmogus norėtų dirbti, turbūt, be materialinių gėrybių jam reikia ir kažkokių moralinių orientyrų, motyvacijos...
— Naujai kartai — taip. Maža jam pasakyti: „Tu turi pastatyti namą, užsidirbti pinigų“. Mes privalome aiškinti jaunimui, kam viso to reikia. Čia, be kita ko, kyla klausimai švietimo sistemai, kuri šiandien neatitinka dabarties pasaulio ir visuomenės poreikių. Dabar kitokie vaikai, kiti poreikiai, reikalingas kitoks požiūris. Šiandien nereikia mokyti vaikų, kaip iš punkto A pasiekti punktą B, šiandien reikia motyvuoti juos ten eiti.
Reikalinga motyvacija, kurios šiandien Lietuvoje nėra, o todėl nėra ir vystymosi. Švietimo sistemos pagrindą turi sudaryti aukšti kultūriniai ir valstybiniai reikalavimai.
Kad žmogus suvoktų savo atėjimo į šią žemę tikslą. Tada išsispręs daugelis problemų, tame tarpe ekonominės ir politinės.
Dar viena problema, kuri taip pat skatina emigraciją iš šalies, neteisinga Lietuvos užsienio politika. Aš manau, jog Lietuva provokuoja, net inicijuoja buferinės zonos savo teritorijoje sukūrimą tarp NATO ir Rusijos. Kodėl vykdomas toks pavojingas žaidimas, nesuprantama.
— Jūs pasisakote už tai, kad Lietuva taptų tiltu tarp Rytų ir Vakarų?
— Aš įsitikinęs, Lietuva egzistuoja tokioje geografinėje padėtyje, jog galėtų tapti pasaulio centru plačiąja šio žodžio prasme. Todėl, jog likimas jai lėmė būti tarp civilizacijų. Čia būtų galima susitikinėti ir aptarti taikias idėjas, o ne savo jėgomis badytis.
Geras pavyzdys — Lukašenka. Sugebėjo organizuoti susitikimą Minsko susitarimų klausimu, ir Baltarusija pateko į viso pasaulio ekranus. O juk kalba ėjo apie santykius tik dviejų anksčiau draugiškai sugyvenusių kaimyninių valstybių: Rusijos ir Ukrainos. Dabar įsivaizduokite, kad Rusija ir Amerika arba Rusija ir NATO Lietuvos teritorijoje atras kokius nors sąlyčio taškus. Tai būtų labai naudinga šaliai, tačiau tuo niekas nepasinaudoja. Todėl būtina keisti sistemą.
— Kaip Jūs manote, kodėl tuo niekas nepasinaudoja?
— Manau, jog pirmiausia čia pasireiškia politikų netoliaregiškumas.
— Pirmą kartą Lietuvoje Jūs atsidūrėte 1985 metais, paskui čia mokėtės, dirbote, 2003-iaisiais sukūrėte Darbo partiją. Kokiomis nuotaikomis ir viltimis tada gyveno Lietuvos žmonės?
— Kai buvo paskelbta nepriklausomybė, tauta pasijuto atgimusi, kunkuliavo patriotiškumas, ir tai buvo puiku. Bet valdžia pateko į diletantų rankas. Politikai nesugebėjo pasinaudoti esamais resursais. Po dešimties metų taip pat jautėsi teigiamas pagyvėjimas. Mes įstojome į ES, o tai davė mums daug naudos ir naujas galimybes. Bet čia vėl sušlubavo valdžią savo rankose laikantys žmonės.
— Bet juk ir Jūsų partija 2004-aisiais pateko į Seimą. Ir turėjo gana rimtą atstovybę...
— Mūsų partija tada negavo absoliučios daugumos. Mes turėjome 39 vietas iš 71 daugumos deputato. Viso parlamente 141 deputatas. Taigi mes neturėjome net trečdalio vietų. Todėl mes negalėjome patys formuoti vyriausybės, tačiau galėjome inicijuoti savo idėjas.
O tautai viskas paprasta: buvai valdžioje — rodyk rezultatą. Kaip jį parodyti, jei įstatymų projektai nepraeina, už juos nebalsuojama ir jie patenka į stalčius?
Tai, deja, čia nieko nedomina.
— Ir vis dėlto 39 vietos Seime partijai, kuri buvo įkurta tik prieš metus — rezultatas rimtas. Kuo galima paaiškinti tokią jaunos politinės jėgos sėkmę?
— Žinoma, viską nulemia patirtis. Mes įvėlėme kai kurių klaidų. Dabar, po tiek metų, suprantame, kad veikti reikėjo kitaip: ne žaisti kažkokiais ten įstatymų taisymais, o imtis darbo iš esmės. Kas dėl sėkmės rinkimuose, tai mes gana profesionaliai organizavome partinę struktūrą, ir tai patvirtino laikas. Daug buvo bandymų sudraskyti partiją, o ji laikosi ir dirba. Darbo partija ūgtelėjo, tapo protingesnė, ji pasiruošusi imti atsakomybę už šalį, tautą. Aš manau, jog partija turi ateitį.
— 2006 metais prasidėjo savotiška Jūsų medžioklė: Jus kaltino kyšininkavimu, ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Buvo iškelta baudžiamoji byla. Galų gale 2016 metais Lietuvos Apeliacinis teismas Jus išteisino. Po visų šių bylinėjimųsi Jūs sakėte, jog pavargot ir neplanuojate grįžti politikon. Kas pasikeitė? Kodėl Jūs nutarėte grįžti ir vėl vadovauti partijai?
— Šiaip nelabai norėčiau tuo užsiimti. Aš turiu įdomesnių asmeninių užsiėmimų, reikalaujančių mano laiko ir dėmesio: verslas, asociacija „Už vieningą ir sveiką Europą“, psichologija. Man pasitraukus, partijai ėmė vadovauti žmonės, puolę ją apiplėšinėti, draskyti. Iš šalies stebint, darėsi gaila. Ir aš sugrįžau. Dabar šaliname tuos „tranzitininkus“, perbėgėlius ir naujomis jėgomis žengsime pirmyn.
— Kaip Jūs vertinate partijos galimybes?
— Vienareikšmiai — partija bus Seime. Mes dalyvausime visuose rinkimuose, ir aš esu tikras, jog vėl atvesiu Darbo partiją į Seimą. Dabar jame turime du atstovus, bet tai mažai. Mes turime aiškią pasiūlymų programą esančioms problemoms spręsti. Aš įsitikinęs, kad mes pajėgūs ne šiaip sau kalbėti, kas gerai, o kas blogai, bei ir imtis konkrečių veiksmų sprendžiant iškeltus uždavinius.
— 2015 metais savo interviu sakėte, kad iš politikos Jus stengiamasi išstumti dėl tautybės ir tiesmukiškumo. Tautybė lietuviškoje politikoje turi reikšmės?
— Žinoma, turi. Kai aš buvau stipriai taršomas, ką Jūs jau paminėjote, Ministrų kabineto nariai savo veiksmus derino su JAV ambasada Lietuvoje, o jos darbuotojai savo ruožtu konsultavosi su Vašingtonu. Visa tai paviešino Wikileaks, ir mano žodžius galima patikrinti. Neabejoju, mano tautybė čia atliko ne paskutinį vaidmenį. Jei yra stiprių žmonių, o dar ir kitos tautybės, į juos pradedama žiūrėti šališkai.
— Ar yra vilčių, kad šis požiūris kada nors Lietuvoje keisis?
— Artimiausiu metu — ne. Laikui bėgant, pasikeitus kartoms, rietenos tarp tautų nueis praeitin. Beje, net dabar jaunimas mažai dėmesio skiria tautybėms. Turi pasikeisti kelios kartos, kad tai nueitų praeitin. Yra reaktyvių jėgų, kurios toleruoja tokį nacionalistų nusiteikimą.
Neužmirškime, kad Lietuva neseniai įgijo nepriklausomybę. Pasakykime atvirai — nieko gero TSRS laikais Lietuvoje nebuvo. Dabar šalis šiek tiek vystosi. Aš ir pats vystausi, ko nebūčiau galėjęs Tarybų Sąjungoje.
— Jūsų manymu, kokiais pagrindiniais pasiekimais Lietuva gali didžiuotis valstybingumo paskelbimo šimtmečio metais?
— Dabar šalis turi tam tikrą kryptį, ji puikiai supranta, jog stovi ant nuosavų pamatų. Be to, tai, kad mes esame Europos Sąjungos nariai, — didžiulė vertybė, nes, be viso kito, tai dar ir didžiulė materialinė, struktūrinė, intelektualinė parama. Tai atveria beveik neribotas galimybes mūsų žmonėms ES teritorijoje. Pagerėjo šalies infrastruktūra. Lietuva tapo gražesnė.