Šie metai Lietuvai prasidėjo didžiuliu rodiklių transporto ir energetikos sferoje nuosmukiu. Valstybinė kompanija Klaipėdos Nafta raportuoja, jog suskystintų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje pelnas sumažėjo 16 proc. Lietuvos energetikos politika žlugo vienu metu keliomis kryptimis: iškart pasireiškė daugiametės kovos dėl „energetinės nepriklausomybės“ pasekmės.
Klaipėdos Naftos spaudos tarnyba praneša, kad kompanijos pelnas pakraunant naftos produktus Klaipėdos uosto Butingės terminale ir Subačio kuro bazėje pirmąjį šių metų mėnesį sumažėjo 26 proc. Tokį sumažėjimą galima drąsiai pavadinti griūtimi.
Sausio mėnesį Klaipėdos Nafta pakrovė 626 tūkstančius tonų naftos produktų, o tai 19 proc. mažiau, nei praeitų metų sausio mėnesį, kai buvo pakrauta 776 tūkstančiai tonų naftos produktų. Rodiklių mažėjimo priežastimi laikomas tiekimo apimčių iš Mažeikių naftos perdirbimo įmonės (Orlen Lietuva) ir naftos tranzito sumažėjimas.
Tai yra Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos nutarimas peradresuoti baltarusių naftos produktų tranzitą iš akivaizdžiai priešiškos Lietuvos kitomis kryptimis davė aiškų praktišką rezultatą.
Pirmasis skambutis Lietuvai nuskambėjo dar praeitų metų vasarą, kai bendrų gyvybiškai sėkmingų Klaipėdos uosto krovinių apyvartos rodiklių fone nemaloniu disonansu nuskambėjo naujiena, jog per pusmetį naftos produktų perkrovimo apimtys sumažėjo 2,7 proc.
Tuo metu Minskas jau buvo sutaręs su Maskva dėl milijono tonų baltarusių naftos tranzito nukreipimo iš Pabaltijo į Rusijos uostus. Baltarusijos URM vadovas apsilankė Rygoje, kad aptartų baltarusių eksportuotojų bendradarbiavimą su Latvijos uostais, o Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje užsiminė, kad baltarusių įmonės pastoviai sulaukia
įdomių Rusijos uostų pasiūlymų. Galėtų Lietuvos valdžios suprasti tas užuominas, tačiau nuo begalinės kovos su „rusų grėsme“ atbuko jų smegenys.
Sekantį kartą jau ne skambutis, o perkūno trenksmas Klaipėdoje pasigirdo rugsėjo mėnesį, kai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka tiesiai pareiškė, kad jei Lietuvai nereikia gerų kaimyninių santykių su Minsku, baltarusiai bendradarbiaus su Latvija.
„Jūs suprantate, mes neprieiname prie jūros, ir jeigu Lietuva nelabai nori su mumis bendradarbiauti, kalbėkimės su Latvija“, — pasakė Lukašenka naujam baltarusių ambasadoriui Rygoje ir pavedė jam paversti Latviją jūrų uostu baltarusių eksportui.
Galbūt, Lietuvos valdžioms dar nebuvo vėlu apsigalvoti ir nutraukti savo beprasmę kovą su Baltarusijos AE, kovą, kuri niekaip negalėjo užblokuoti atominės elektrinės statybos, užtat galėjo rikošetu paliesti Lietuvos ekonomiką.
Jos nė valandėlei nesustabdė šios kovos, todėl nereikšmingą pernykštį naftos tranzito sumažėjimą pakeitė esminė šiuometinė griūtis.
Beje, blogos Klaipėdos Naftos naujienos tuo nesibaigia. Ši valstybinė kompanija yra dar ir Klaipėdos SGD terminalo savininkė. Pastarasis taip pat kelia problemų.
Plaukiojančiojo terminalo Independence pelnas per pastarąjį mėnesį sumažėjo 16 proc.
Praeitais metais Lietuvos valdžios džiūgavo, jog išpirks Independence iš norvegų kompanijos, tuo lyg atsakydamos į visus priekaištus, jog SGD terminalas brangus ir neefektyvus. Logika paprasta: jei perkam, vadinasi, jis efektyvus ir nebrangus. Negi mes pirktumėm nenaudingą ir nesėkmingą projektą?
Nepaprieštarausi.
O tuo metu visa SGD terminalo „nauda“ ir „sėkmė“ egzistuoja tik politikų retorikos plotmėje.
Klaipėdos Nafta dievagojasi, prieš susirėmimą meta kovinį gorilos patino šauksmą ir pareiškia, jog pasiruošusi tapti stambiausia Europos SGD rinkoje operatore; o tuo metu jos pajamos šių metų sausio mėnesį krito 21 proc.
Kompanijos menedžeriai išdidžiai pareiškia, jog ateityje lietuviškąja infrastruktūra naudosis stambiausios vakarų kompanijos, kurios į SGD rinką ateis Centrinės ir Rytų Europos regione. Tačiau kol kas Independence paslaugų atsisakė net Latvija su Estija, kurioms pagrindinai terminalas ir buvo statomas. Lietuvos SGD terminalas taip ir nesulaukė regioninio statuso; kaimynai jo produkcijos neperka, todėl Europos Sąjunga Klaipėdos geldos išlaikymui lėšų neskiria.
Norvegų plaukiančiojo laivo išpirkimas pateikiamas kaip “enrgetinės nepriklausomybės“ sėkmės liudijimas, ir tuoj pat skamba visiškai prieštaraujantis pagal prasmę argumentas šio pirkimo naudai: taip Lietuva galės sumažinti išlaidas jo išlaikymui.
Beje, 6 milijonais per metus mažiau mokės pagrindinė Independence produkcijos šalyje vartotoja — kompanija Achema, kuriai „energetinė nepriklausomybė“ tapo tokiu „naudingu“ projektu, kad jos vadovybė praeitais metais kategoriškai atsisakė pasirašyti ilgalaikį suskystintų gamtinių dujų iš Klaipėdos tiekimo kontraktą.
Achema su liūdesiu pareiškė, jog SGD terminalo muitas kels bankroto grėsmę. Į tai vyriausybėje buvo paprieštarauta, jog alternatyvus „Gazpromui“ energijos šaltinis labai naudingas — muša dujų kainas. Ir bendrai, kaip išsireiškė energetikos ministras, atsakydamas laimingiems terminalo produkcijos vartotojams, „mes negalime imti ir permesti terminalo naštą nuo vienų vartotojų pečių ant kitų“.
Taip kad net Lietuvos valdžių pareiškimuose sėkmingos, ekonomiškai naudingos energetikos srityje politikos vaizdai nesudaro vientiso, viduje nekeliančio prieštaravimų pavidalo.
O iš tikrųjų Lietuvos energetikos politika ne šiaip nevykusi — ji akivaizdžiai smunkanti.
Du iš trijų jos pastarųjų metų simbolių: Klaipėdos SGD terminalas ir kova prieš energiją iš Baltarusijos AE tapo priežastimi vieno iš pagrindinių Lietuvos mokesčių mokėtojų — valstybinės Klaipėdos Naftos rodiklių mažėjimo.
Trečias simbolis — pasitraukimas iš energijos žiedo BRELL (Baltarusija, Rusija, Estija, Lietuva, Latvija) — paskutinį kartą save priminė tuo, jog atsijungimo nuo BRELL bandymas buvo perkeltas iš šių metų vasaros nenumatytam laikui. Elektros kabelis Nord Balt eilinį kartą išėjo iš rikiuotės, o už naujo elektros kabelio paklojimą lietuviai sumokės elektros energijos tarifų augimu.
Jei visa tai vadinasi „energetinės politikos sėkme“, tai ji kažkokia ypatinga, lietuviška sėkmė. Panašios „sėkmės“ visame likusiame pasaulyje vadinamos griūtimis.