Romoje praėjo žurnalistės ir „Komsomolskaja pravda“ apžvalgininkės Galinos Sapožnikovos knygos „Lietuviškas sąmokslas. Kaip žudė TSRS“ pristatymas. Apie knygos istoriją ir aprašomų įvykių aktualumą portalui RuBaltic.Ru papasakojo autorė.
– Galina, kodėls Jūs ėmėtės šios knygos?
– Pirma, aš pati dalyvavau šiuose įvykiuose. 80-ųjų pabaigoje, kai byrėjo Tarybų Sąjunga, aš dirbau Estijoje „Komsomolskaja pravda“ korespondente. Žinoma, stebėjau procesą, vykusį sąjunginėse respiblikose. Tada tai buvo mano pirmoji žurnalistinė patirtis, aplinkiniai įvykiai atrodė visiškai nuoširdūs ir apie jokias politines technologijas mūsų neprityręs skaitytojas neturėjo supratimo. Vėliau situacija ėmė kartotis, mane pastoviai persekiojo dežaviu pojūtis — tai Gruzijoje, tai Ukrainoje, tai Kirgizijoje. Atsirado jausmas, kad visa tai aš jau mačiau — keitėsi tik dalyvių veidai, tautybė ir šalis. Tokiu būdu pamažu akys pradėjo žvelgti pro jas dengusią miglą.
Vienu savo profesinio gyvenimo metu aš rimtai užsiėmiau 1991 metų sausio tragiškų Vilniaus įvykių tyrimu. Pažiūrėjus išsamiau, aš staiga aptikau šioje byloje daug nesusiduriančių galų. Ir darydama tokią išvadą aš nebuvau vieniša. Lygiagrečiai savo tyrimu užsiiminėjo visuomenės veikėjas Algirdas Paleckis, kuris vėliau Lietuvoje buvo teisiamas už nepriklausomą požiūrį. Tuo metu jau buvo išleistos rašytojo ir politiko Vytauto Petkevičiaus ir buvusio Lietuvos KP CK sekretoriaus Juozo Kuolelio knygos. Galų gale išsiskalidė visos abejonės, ir aš supratau, kad mes buvome apgauti, —
Tiksliau, mes patys save apgaudinėjom, — ir mūsų pasitikėjimu buvo pasinaudota. Kitaip sakant, mes turėjome reikalą su provokacija.
Aš ieškojau atsakymo į klausimą „kas atsitiko?“, tačiau mano žurnalistiniame tyrime atsidūrė konkrečių žmonių likimai ir visiškai nei Rusijoje, nei Europoje nežinomi istorijos puslapiai. Būtent: išėjusi iš Tarybų Sąjungos sudėties Lietuva vogčiomis davė startą politinių represijų mechanizmui. Buvo medžiojami kitokią nuomonę turintys žmonės. Daugybė buvusių komunistų faktiškai buvo priversti tapti politiniais bėgliais. Dešimtys žmonių atsidūrė kalėjimuose išgalvotai apkaltinti. Visiškai tragiška istorija nutiko „raudoniesiems profesoriams“: senyvus komunistus, peržengusius 60 metų ribą, pasodino kalėjiman tik už tai, kad jie buvo komunistai! Davė 8, 10, 12 metų... Europa nutylėjo, lyg to nepastebėjusi. Papasakoti apie tai visuomenei laikiau savo pareiga.
Konkrečiai pradėti rašyti knygą mane paskatino dvi istorijos. Pirmoji nutiko 2014 metų gruodį, kai mano akyse Estijoje buvo areštuotas ir iš šalies deportuotas žymus italų žurnalistas Džuljeto Kjeza. Mes su juo seni pažįstami. Ir kada aš jį lydėjau į Maskvą, jis man Talino perone pasakė: „Galina, tu labai svarbių įvykių Pabaltijyje liudininkė. Ir, kaip žurnalistė, tiesiog privalai apie tai parašyti“. Tai tapo startu. O galutiniu „stebuklingu spyriu“, privertusiu sėsti prie rašomojo stalo, tapo manęs pačios deportavimas iš Lietuvos. Aš, gali būti, bučiau keletą metų besiruošusi rašyti, tačiau 2015 metų rugpjūčio 26 dieną raumeningi Lietuvos vyrukai pabandė sustabdyti mano veiklą, kai aš vykau imti interviu iš mokslo daktaro Juozo Kuolelio, praleidusio kalėjime už savo įsitikinimus 8 metus. Pusiaukelėje, tarp miškų ir laukų, mašiną pasivijo policija ir įteikė dokumentą, kad įvažiuoti į šalį man draudžiama penketą metų.
– Kodėl Jūs pavadinote savo darbą „Kaip žudė TSRS“? Net Rusijos istorijos vadovėliuose, iš kurių aš mokiausi, buvo sakoma, kad TSRS subyrėjo savarankiškai — dėl giluminių vidaus problemų ir prieštaravimų, dar ir ekonomikoje. Jūs priėjote kitokių išvadų?
– Nė viena „spalvota revoliucija“ neįmanoma klestinčioje šalyje, čia jūs teisus. Šios technologijos gyvybingos, kai yra uždedamos ant sudribusio kūno, — bet kūnas gyvas, nemiręs! Žinoma, Tarybų Sąjungoje tada egzistavo aibė problem. Tačiau vien tik sudribusio kūno, kaip 80-ųjų pabaigoje atrodė TSRS, buvo maža. Apie ekonominę sudedamąją dabar nekalbu — tai visiškai kita istorija. Apie tai, kaip Saudo Aravija įsivėlė į sandorį su JAV ir sugriovė naftos kainas, nemažai parašė kiti autoriai. Tuometinėje TSRS buvo stokojama neapykantos žmogui sudedamosios.
Ką nekalbėtumėm, žmonės Tarybų Sąjungoje elgėsi vienas kito atžvilgiu žmoniškai. Nebuvo svarbios priežasties, galinčios priversti nekęsti vienas kito.
Todėl maždaug 1985–1986 metais prasidėjo visuotinas „smegenų transformavimas“ — informacinė kompanija diskredituojant valstybę, jėgos struktūras ir kariuomenę. Tai labai primena dabartinius reiškinius. Atkreipkite dėmesį į šių dienų liberalios žiniasklaidos leksiką — maždaug taip kalbėjo šalis. Buvo atlikta galinga savęs žeminimo ideologijos injekcija, privertusi mus patikėti, kad gyvename „kvailių šalyje“, kad blogesnės pabaisos, nei TSRS, žmonijos istorijoje dar neegzistavo...
Mes tai džiaugsmingai „prarijome“. Bet ir tai ne viskas. Reikėjo pasėti tarp žmonių neapykantą. Prasidėjo galingas žmonių tragedijų poetizavimas — aš visų pirma turiu omeny stalinines deportacijas. Ir truputėlis pipirų į viralą — kokios nors garsios laidotuvės. Tuo tikslu ir buvo surengta provokacija Vilniuje. Likti abejingu kai šimtatūkstantinė minia lydėjo 13 karstų, o šie buvo uždengti Lietuvos tautinėmis vėliavomis, nebuvo įmanoma...
Kai po daugelio metų mano rankose atsidūrė Džino Šarpo knyga apie 198 valdžios nuvertimo jėga būdus, viskas sutapo. Reikia aukos? Štai jums ir auka. Jei aukų nėra, būtina padėti joms atsirasti. Reikalingos gražios teatralizuotos laidotuvės? Štai, prašom, laidotuvės. Reikia kad žmonės vienas kitą nekęstų? Lengvai! Tik reikia ištraukti ir molekulėmis išmėtyti kokias nors praeities detales. Esant norui, naudojantis šia technologija, galima per keletą dienų priversti rusus, pavyzdžiui, prisiminti totorių-mongolų priespaudą ir paversti vargšus nekaltus mongolus pagrindiniais rusų tautos priešais...
– Kokių skaitytojų atsiliepimų Jūs laukiate, tame tarpe ir Lietuvoje, į kurią Jūsų neįleidžia? Kritikai kaltina Jus, kad po 25 metų Jūs tiesiog bandote pateisinti TSRS egzistavimą.
– Ką reiškia „pateisinti TSRS egzistavimą“? Ji puikiai egzistavo ir be manęs, ne aš ją pagimdžiau ir ne aš užmušiau. Aš tik duodu teisę pasisakyti žmonėms, kurių 25 metus niekas nenorėjo girdėti, ir sudaužau mitą, kad Lietuva vieningai, šimtu procentu žavėjosi vakarietiškomis vertybėmis. Taip nėra. Lietuvoje mūsų sąjungininkų buvo 50 proc., tame tarpe ir lietuvių. Aš noriu, kad lietuviai pažvelgtų į save iš šalies ir išsklaidytų tuos 25 pastaruosius metus juos gaubiančius dirbtinus debesis.
– Lietuvoje populiari nuomonė, kad „raudonieji profesoriai“ — Burokevičius, Jermalavičius, Kuolelis ir kiti — nenusipelnė tiek dėmesio. Jie laikomi provokatoriais, Lietuvos išdavikais, būrelių senukų, kurie įstrigo praeityje ir „pavėlavo su savo laiku“. Kaip Jūs tai vertinate?
– Tai aklų žmonių pozicija. Italų parlamente, beje, kuriame mano knyga buvo pristatyta birželio 1 dieną, būtent „raudonųjų profesorių persekiojimo istorija iššaukė didžiausią šoką. Tegul Lietuvos prokuratūra pirmiausia praves normalų tyrimą ir paaiškins kaip tragedijos vietoje atsirado 1898 metų pavyzdžio Mosino šautuvo šovinių gilzės — šių šovinių „Alfos“ grupuotė neturėjo savo ginkluotėje. Tegul paaiškins, kiek Medininkų byloje nesiduria galų, o paskui bandys mums pasakoti apie senukus, kurie „pavėlavo su savo laiku“.
Tie senukai kalėjimuose atsidūrė todėl, kad neišdavė savo įsitikinimų.
O tie, kurie, priešingai, išdavė, dabar užima Lietuvos prezidento ir užsienio reikalų ministro postus.
– Ar tikitės, kad Jūsų knyga galų gale pateks ant Lietuvos, Estijos, kitų Vakarų šalių prekystalių?
– Žinoma! Nors ir abejoju. Mano ankstesnė knyga „Arnoldas Meris. Paskutinis estų didvyris“ ant Estijos prekystalių taip ir nepateko. Papasakosiu linksmą istoriją: aš padovanojau ją vienai estei — aprūpintai, šiuolaikiškai. Mane sukrėtė jos reakcija.
Ji su baime sugriebė ją ir pasakė: „Dieve, ir kur gi aš ją skaitysiu? O jei vyras pamatys? Teks paslėpti ją tualete“.
Kai šių dienų europietiškoje visuomenėje, tame tarpe ir Pabaltijyje, tokioje būklėje egzistuoja laisvė, aš visai nesitikiu, kad knyga bus laisvai pardavinėjama, — tai ne Maskva, kur ant knygų prekystalių galima rasti bet kurią alternatyvią nuomonę. Tačiau pažadu: aš sugebėsiu ją padaryti prieinama visuomenei. Galų gale patalpinsiu internete elektroniniame formate. Tai man daug svarbiau, nei honoraras.