Lietuvoje birželio pabaigoje elektros energijos kainos per keletą dienų išaugo 13 proc. ir viršijo 50 eurų už megavatvalandę. Toks svarus šuolis negali nesukelti nuostabos. Tačiau norint suprasti, kas dedasi Lietuvos respublikoje su elektros energijos kainomis, reikia pasitelkti atmintį, logiką ir susigaudymą statistikoje. Taigi pabandykime kartu pavaikščioti pagal šią paprastą grandinėlę.
„Vėjo jėgainių gamybos apimtys sumažėjo beveik perpus“. Perskaitykite šią frazę keletą kartų — gal ir suprasite, apie ką eina kalba. Kur, kokioje vietoje pastatytos šios paslaptingos elektrinės? Jeigu gamyba sumažėjo vos ne 50 proc., tai kodėl kainos pakilo tik 13 proc.? Kai visiškai nebuvo vėjo, ir ką bendro su visu tuo turi Lietuva? Vadinasi, priežastis ne tame.
2009-aisiais buvo galutinai sustabdyti abu Ignalinos AE reaktoriai — taip nutarė Lietuvos vyriausybė. Nuo to momento Lietuva tapo elektros energijos stokojančia valstybe, priklausomybė nuo elektros energijos importo padėjo kryžių ant šalies energetinio saugumo.
Koks jau čia saugumas, jei 75 proc. energijos reikia susirasti užsienio rinkose, derinant šiuos pirkimus su elektros tinklų ūkio pralaidumo galimybėmis?
O jeigu kalbėti apie savos elektros energijos gamybą, tai būtina pažymėti visiškai paprastą faktą: sutikdama uždaryti Ignalinos AE, Lietuva pasmerkė save visiškai energetinei priklausomybei ne nuo Rusijos, o konkrečiai nuo vienos kompanijos, kuri vadinama „Gazpromu“. Jeigu atmesti Kauno HE su jos 100 megavatų, tai visos kitos Lietuvos elektrinės gyvuoja dėka gamtinių dujų.
Bet ne Rusija ir ne „Gazpromas“ primetė Lietuvai priklausomybę, viskas įvyko visiškai atvirkščiai, tai tūlas „Lietuvos vyriausiasis energetikas“, nedrąsiai įžengęs į „Gazpromo“ prezidento kabinetą, pralemeno: „Valdykite mus, nes žemė mūsų nors ir nedidelė, joje labai daug betvarkės“. Aleksejus Mileris neprieštaravo — ir ne daugiau.
Ar buvo informacija, kad „Gazpromas“ ženkliai sumažino Lietuvai tiekiamų dujų apimtis? Į šalį jos patenka iš Inčukalnsko požeminės dujų saugyklos Latvijoje per magistralinį dujotiekį Minskas–Vilnius. Ne, nieko panašaus nebuvo ir negalėjo būti, juk dėka dar vieno dujotiekio Minskas–Vilnius–Kaunas melsvą kurą gauna Kaliningradas ir Kaliningrado sritis. „Gazpromas“, be jokių priežasčių pažeidžiantis sutartimis numatytus santykius su Lietuva ir ketinantis Kaliningrado sritį palikti be dujų — tai net juokinga. Vadinasi, elektros energijos kainų šuolio priežastys ne tame.
Nuo to momento, kai Lietuva Klaipėdos uoste pastatė laivą Independence, respublika pradėjo naudoti suskystintas gamtines dujas (SGD) iš Norvegijos ir net iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ar buvo pasirodžiusi informacija, kad staiga dingo SGD? Ne, tokios nebuvo, t.y. ir čia beprasmiška ieškoti elektros energijos kainų šuolio priežasties.
Tokiu būdu — problema ne hipotetiniame gamybos apimčių kritime Lietuvos teritorijoje. Tenka aiškintis, kas gi iš išorinių tiekėjų sumažino tiekimo apimtis.
Lietuvos elektros tinklai sujungti su Latvija, Lenkija, Baltarusija ir Rusija, o povandeniniu kabeliu — su Švedija. Elektros energijos iš Lenkijos į Lietuvą tiekimas pagal 2017 metų statistiką sudarė tik 5 proc. sunaudotų apimčių — nėra prasmės apie tai kalbėti.
Su Baltarusija Lietuva pasistengė nutraukti visus pirkimus, realiai nuversdama stulpus ir nuimdama laidus — taip pat nėra prasmės šios situacijos analizuoti.
Elektros gamyba Latvijoje — tai Dauguvos elektrinių virtinė, biržely nuleisti vandenys, susikaupę pavasario polydžio metu. Ką sako statistika? Elektros energijos tiekimas iš Latvijos birželio mėnesį lyginant su geguže sumažėjo 79 proc. Štai kur šuo pakastas — prieš gamtos dėsnius jokie vyriausybių nutarimai ir balsavimai parlamentuose bejėgiai.
Kas tokiais atvejais kompensuoja praradimus? Stambiausias elektros energijos tiekėjas Lietuvai — ach, kokia staigmena! — Rusija, vykdanti tiekimą energetiniu žiedu (BRELL).
Pagal 2017 metų statistiką — 31 bendro importo apimties proc. O kas Rusijoje? O Rusijoje Smolensko AE vyksta planinis perspėjamasis energijos blokų remontas. Planinis tikrąja šio žodžio prasme, be jokių ypatingų atsitikimų ir staigmenų.
Bet Lietuva perka elektros energiją biržoje. Ir europietiškos taisyklės nenumato ilgalaikių kontraktų, o Lietuva, kaip žinia, nori prisilaikyti visų ES taisyklių. Todėl susitarti su Rusija kad ir žiemą — negalėjo ir nenorėjo.
Rusija ir jos „Rosatomas“ planingai sumažino generacijos apimtis profilaktinės reaktorių apžiūros metu. Vieninga energetinė sistema Sisteminio operatoriaus vaidmenyje visa tai iš anksto numatė, ir todėl Rusija savo problemas išsprendė, o Lietuvai nepasisekė.
Norite būti šimtaprocentine europietiška šalimi — būkite, dai didžiulis malonumas, o už malonumą visada tenka papildomai mokėti.
Antras pagal apimtis elektros energijos Lietuvai tiekėjas — Švedija. Pagal 2017 metų rezultatus — 27 proc. Kodėl nepadėjo? Švedijos elektros energijos generacijos struktūra neužslaptinta, viską galima rasti žinynuose: 40 proc. — atominės elektrinės, 40 proc. — hidroelektrinės, visa kita — įvairūs atkuriamieji energijos šaltiniai.
Apie hidroelektrines nėra ko kalbėti — jau viskas pasakyta, samprotaujant apie Latviją. O atominės? Taip, čia rusų kalba nieko nerasime, pašykštėjo mums tokių smulkmenų žiniasklaida. Tačiau Švedijos atominės elektrinės niekada nebuvo užslaptintos, problema — viską perskaityti švedų kalba. Tekstas ten, tiesa, visiškai techninis, tačiau smulkmenos mus ne ypatingai domina — planiniai perspėjamieji remontai biržely vyko ir dviejose stambiausiose Švedijos AE — vienu metu Ringhals ir Forsmark. O, kaip jau buvo pasakyta, pirkti elektros energiją Lietuva gali tik biržoje, galimybės pasirašyti ilgalaikius kontraktus nenumatytos.
Kaip klostosi reikalai vėjo jėgainėse — visiškai nesvarbu, jų gaminamos elektros energijos kiekiai Lietuvoje siekia vos kelis procentus. Kokios išvados?
Taigi vasarą, kai dėl gamtos dėsnių hidroelektrinės pagamina mažiau elektros energijos, o dar vyksta remonto darbai Švedijos ir Rusijos atominėse, Lietuvos gyventojams tenka apmokėti savo vyriausybės džiaugsmą dėl nutrauktų ryšių su Baltarusijos energetikais.
Jeigu Lietuva pasiryžusi vykdyti visus Europos Sąjungos nurodymus ir savo noru atsisako bendradarbiavimo energetinio žiedo rėmuose, už tokį malonumą moka jos gyventojai. „Nieko naujo po mėnuliu“, kaip pasakė vienas senovės išminčius: nepriklausomybė nuo sveiko proto — brangus malonumas. Belieka pasveikinti Lietuvą su šia nepriklausomybe ir pakartoti, kad šį kelią ji pasirinko be jokios prievartos.
Rezultatas: Lietuvos gyventojai ir verslininkai savo kišenėmis apmoka respublikos vadovybės politiką. Tuo, kas pasakyta, nepiktdžiugaujame.
Lietuva turi teisę disponuoti savo nepriklausomybe taip, kaip jos manymu reikia. Brangu — tačiau be Baltarusijos. Brangu — tačiau pagal ES taisykles, nepasinaudojant energetinio žiedo galimybėmis. Ir visai gali būti, kad lietuviams tai patinka.