JAV administracija pareiškė, jog ženkliai mažina Valstybės departamento ir tarptautinio vystymosi agentūros USAID biudžetą. Labiausiai bus sumažintas kitų valstybių rėmimo finansavimas. Prezidentas Donaldas Trampas vykdo savo priešrinkiminius pažadus ir nusikrato balasto. JAV biudžeto pinigai bus eikvojami pačių amerikiečių reikmėms, o Pabaltijui ir kitiems parazitams, prisisiurbusiems prie Valstybės departamento kišenės, Vašingtonas parodė špygą taukuotą.
“Viskas gana paprasta: kuo mažiau pinigų išmetama užsieniui, tuo jų daugiau lieka čia,“ — taip pakomentavo paskutinę sensacingą naujieną Baltųjų rūmų biudžeto valdybo direktorius Mis Malvani.
O naujiena tokia: JAV administracija ketina ženkliai sumažinti užsienio politikos finansavimą.
Visų pirma: finansinę paramą kitoms valstybėms „demokratijos vystymuisi“ tikslu.
Smarkiai sumažintas bus ir USAID (Jungtinių Valstijų tarptautinio vystymosi agentūra) biudžetas.
Obamos prezidentavimo metu šios žinybos metinis biudžetas sudarė 1 VBP procento. USAID ir įvairių JAV Valstybės departamento viešosios diplomatijos programų finansavimui buvo skiriama per metus 50 milijardų dolerių. O dar per kitas Vašingtono žinybos begaliniams Amerikos sąjungininkams, satelitams ir šeimininkų lėkščių laižytojams visame pasaulyje kasmet nubyrėdavo 36 milijardai dolerių.
Tokiu būdu atsirasdavo kažkokie neribojami, astronomiški skaičiai. Tokių pinigų sočiai užtektų siekiant išgelbėti nuo bankroto Detroitą ir rekonstruoti „surūdijusią juostą“. Vietoj to Amerikos pinigai plaukė visokiems parazitams, organizavusiems prašmatnius Power Point pristatymus su pasakomis apie „demokratijos pastūmėjimą“ ir „transatlantinį solidarumą“.
Keisti tokią padėtį prieš rinkimus žadėjo Donaldas Trampas. Amerikiečių pinigai turi likti Amerikoje, „America First“ — „Amerika pirmiausia“. Globalus dominavimas per brangus JAV piliečiams: jis suvalgo amerikiečių mokesčių mokėtojų pajamas ir kareivių gyvybes. Būtina nutraukti finansavimą Amerikos parazitų — „demokratijos eksportuotojų“ ir išvesti iš jų teritorijų amerikiečių karines bazes. Lai patys kuria savas demokratijas, jei jos jiems reikalingos, ir lai patys save gina, o Amerikai būtina užsiimti savo siena, o ne svetimomis.
Suprantama, kodėl ištisos gaujos amerikietiškų programų dalyvių ir amerikietiško finansavimo siurbėlių, kurias diplomatiškai bei kaustytu kareivio batu rėmė Dėdė Semas, JAV prezidento rinkimuose meldė Hilari Klinton pergalės, o respublikonų kandidatą nesivaržydami dergė. Juk Trampas nedviprasmiškai pareiškė atimsiąs iš jų davinį. Ir blogiausia, jog savo pažadus jis vykdo.
Tikslios JAV vyriausybės Valstybės departamento, USAID ir kitų užsienio politikos struktūrų finansavimo mažinimo apimtys bus paskelbtos artimiausiu laiku, tačiau jau dabar Baltuosiuose rūmuose pabrėžiama, kad sumažinimas bus toks, jog amerikiečių klientūra Europoje ir kitose pasaulio dalyse atsidurs prie suskilusios geldos.
Pirmiausia šis kirvis USAID ir visokeriopų „demokratijos kryžiuočių biudžetui smogs amerikiečių užsienio politikos agentams buvusiose tarybinėse respublikose, kur jų priviso ypač daug, nes šiose vietose driekiasi „naujojo šaltojo karo“ linija ir priešakinės „Rusijos sulaikymo“ ruožas.
Kaip neatsargiai prisipažino buvusi JAV valstybės sekretoriaus padėjėja Europos ir Euroazijos reikalams Viktorija Nuland, vien tik Ukrainos „demokratijos ir pilietinės visuomenės vystymuisi“ Amerika paaukojo 5 milijardus dolerių. O kokie didžiuliai pinigai iš amerikiečių biudžeto buvo tiesiogiai skirti Michailui Saakašviliui, siekiant paversti Gruziją amerikietiško pasirinkimo vitrina!
Pinigai skiriami iki šiol: praeitų metų pabaigoje USAID padidino finansinę paramą Gruzijai ir skyrė gruzinų vyriausybei 22,5 milijono dolerių „demokratiškai kontrolei ir balansui bei atsiskaitomam valdymui“. Nors Michailas Saakašvilis pačių gruzinų paieškomas tarptautiniu mastu, paskutinį kartą jis buvo pastebėtas Trampo inauguracijos metu, kai eksprezidentas visokeriopai stengėsi demonstruoti, kad Respublikonų partijos kandidato pergalė rinkimuose — ir jo politinis atgimimas, o draugas Donaldas — artimiausias bičiulis.
Panašioje situacijoje, kaip buvęs Gruzijos prezidentas ir Odesos srities gubernatorius, atsidūrė ir dabartiniai Pabaltijo lyderiai. Jiems belieka nekviestiems skristi į Vašingtoną, užsikarti ant Baltųjų rūmų tvoros ir mojuoti rankomis, tikintis kad amerikičių lyderis juos pastebės. Nes, nors net patarėjai Trampo prezidentavimo metu ir rodė jam žemėlapyje Lietuvą, Latvija ir Estiją, šis taip ir neįsiminė tų Amerikai nereikalingų provincijų šiame regione ir niekam nepaskambino.
Ir tas amerikietiškas Pabaltijo politikų, kaip ir visų kitų, finansavimas priėjo liepto galo. O finansavimas buvo svarus, prisiminkime bent jau Valstybės departamento ir USAID pastangas. Mažai rasime Pabaltijyje politinių veikėjų, kurie nebūtų dalyvavę įvairiuose jaunų lyderių kursuose, stažuotėse, kvalifikacijos kėlimuose.
Visi jie praėjo šiais keliais: skraidė už vandenyno ir keliavo po Ameriką šios šalies mokesčių mokėtojų lėšomis — mokėsi tenykščio gyvenimo meno. Dalia Grybauskaitė — Fulbraito stipendijos gavėja ir Džordžtauno universiteto absolventė. Ne, savosiose kišenėse jie neieškojo pinigėlio mokslams JAV ir naudingų pažinčių užmezgimui su amerikiečių elito atstovais.
Tačiau visi tie kursai ir stažuotės perspektyviems Rytų Europos nacionaliniams kadrams — JAV kišeninės išlaidos, taigi menkniekis, prisiminus, jog Vašingtonas pats užsiminėjo partine statyba, „bruko“ jam tinkamus kandidatus į prezidentų kėdes, kūrė ir finansavo masines informacijos priemones.
Lietuvos konservatoriai sukūrė partiją („Tėvynės Sąjunga — Lietuvos krikščionys demokratai“), kuri visiškai kopijuoja JAV Respublikonų partiją. Latvijos „Vienybės“ partija buvo suramstyta iš kelių nacional-liberalių projektų, tiesiogiai vadovaujant amerikiečių ambasadai. Ruškesni šios partijos atstovai savo karjeros laiptais kilo dėka bendradarbiavimo su amerikiečiais. Pavyzdžiui, eurodeputatas ir buvęs Latvijos gynybos bei užsienio reikalų ministras Artis Pabriks ne vienerius metus „valgė“ Soroso latvių fondo (visuomeninis politinis centras Providus, atvirumo bendruomenė Delna) pinigus.
Ir taip jau sutapo, kad visi tie dolerių „valgytojai“: Pabriks, Rinkevič, Grybauskaitė ir kiti — garsiausiai Pabaltijyje klykia apie „rusų grėsmę“ ir „atslenkančią rusų agresiją“. Tačiau dabar sočiai maitintiems amerikiečių tarnams ateina juodos dienos. Už vandenyno sėdintis Trampas parodė jiems špygą taukuotą ir atsisakė apmokėti vasalų paslaugas.
Tačiau net finansavimo praradimas Pabaltijo politikams ne toks skaudus. Svarbiausia, jie neteko šeimininko dėmesio, o tai neabejotinai pasireikš dar didesniais finansiniais ir politiniais praradimais.
Dabartinis Vašingtono lėšas švaistančių organizacijų biudžetų apkarpymas — pirmoji kregždė amerikiečių klientūros tragiškuose pokyčiuose. Paskutiniaisiais Obamos prezidentavimo metais amerikiečių karinių pajėgų Europoje biudžetas buvo padidintas keturis kartus, iki 3,4 milijonų eurų, — Trampas jau pasakė, jog tai pernelyg daug: JAV kariškių buvimą Europoje ir jų finansavimą būtina mažinti. Amerikos įnašas į NATO neturi sudaryti 80 proc. jo biudžeto — tai išvis pasenusi organizacija, šaltojo karo reliktas.
Jeigu europietiškiems sąjungininkams reikia NATO, lai patys jį finansuoja ir patys gina, — kodėl Amerika turi išlaikyti rotacijos batalionus Pabaltijyje, priešraketinės gynybos sistemą, kurią įkurdinti regione nori Dalia Grybauskaitė? NATO kibersaugumo centra Taline? NATO strateginių komunikacijų centrą Rygoje? Eiliniams amerikiečiams ir Talinas, ir Ryga — greičiausiai kurių nors valstijų miestai.
Ir svarbiausia: naujoji JAV administracija nesuinteresuota „Rusijos sulaikymu“. Koncepcija pasikeitė. Pagrindinė JAV konkurentė — Kinija, o ne Rusija, o su Putinu Trampas norėtų susidraugauti.
Todėl „sanitarinės užkardos“ paslaugos nereikalingos — didmeninė rusofobijos ranga nenusimato.
Pinigų jums daugiau neturime. Tačiau jūs tame savo Pabaltijyje laikykitės!