Ekonomika Ekonomika

Lietuvos energetinės nepriklausomybės mitas — ant subliuškimo ribos

Vaizdo šaltinis: http://www.rubaltic.ru/
 

Oficialaus Vilniaus planai tapti Pabaltijo regione „benzino kolonėlės karaliumi“ bliūška: Lietuvos Seimas svarsto galimybę sumažinti norvegų dujų importą Klaipėdos terminalui. Ne už kalnų eilinės derybos su „Gazpromu“ dėl „nedemokratinių“ dujų pirkimo iš Rusijos. Lietuvos energetinės nepriklausomybės mitas artėja prie subliuškimo ribos.

Šiuo metu Seimas svarsto, kiek suskystintų gamtinių dujų (SGD) pirkti iš Norvegijos. Svarstoma galimybė inicijuoti derybas su Statoilo koncernu, kad būtų sumažinta SGD tiekimo apimtis. Dėl būtinybės pasukti šiuo keliu pirmadienį susitikimo Ekonomikos komitete metu susitarė Litgas, Klaipėdos nafta, Kainų komisijos bei Energetikos ministerijos atstovai.

Pasirodo, dujų poreikis Lietuvoje sparčiai krinta, o jų perteklius nereikalingas nei vietos rinkai, nei kaimyninėms Pabaltijo respublikoms. Pagal agentūros Reuters pranešimą, šiais metais liks neparduota maždaug 200 mln iš Norvegijoje užsakytų 540 mln kubinių metrų dujų. Kitais metais dujų perteklius gali siekti 240 mln.

2014 metais Lietuvoje pradėjo veikti SGD terminalas simboliniu pavadinimu Independence („Nepriklausomybė“ — RuBaltic.Ru past.). Lietuvos ir Europos politikai pavadino šį įvykį itin svarbiu kuriant ES energetinę rinką ir monopolijos pabaigos pradžia to „Gazpromo“, kuris ne taip seniai vienintelis tiekė dujas respublikos rinkai. Buvo tikėtasi, kad 145 mln eurų kainavęs terminalas padovanos Lietuvai realią energetinę nepriklausomybę ir visiškai išstums iš vidaus rinkos „nedemokratines“ Rusijos dujas.

Oficialusis Vilnius susikūrė mitą, jog lietuviškasis energetinės nepriklausomybės kelias toks šaunus, kad šalies vadovybė pradėjo dalintis savo pasiekimais kovoje su „totalitariniais“ dujų tiekėjais. „Lietuva pasirengusi pasidalinti patirtimi kuriant LNG-terminalus (SGD terminalus — RuBaltic.Ru past.) ir atsikratant priklausomybės Rusijai“, — parašė Ukrainos prezidentas Piotr Porošenko savo puslapyje Twitter po susitikimo Kijeve su lietuviškaja „geležine ledi“ Dalia Grybauskaite.

Ir tada buvo pasirašyta sutartis tarp Lietuvos SGD importuotojo Litgas ir Statoil dėl tiekiamų dujų kiekio. Pagal sutartį, Lietuva per 5 metus turi nupirkti 2,7 milijardo kubometrų norvegų dujų.

Tačiau SGD kaina (ypač žiemos sezono metu), dešimties metų terminalo Independence laivo-saugyklos nuoma ir išlaidos Klaipėdos terminalo infrastruktūros statybai padarė „nepriklausomas“ suskystintas dujas žymiai brangesnes už „Gazpromo“.

Taip, norvegų dujų kaina sudaro 328,9-365,5 dolerių už tūkstantį kubinių metrų, suskystinimo ir išskystinimo procedūros — 60 dolerių; kitos SGD terminalo išlaidos — dar 145 doleriai. Taigi visa SGD kaina sudaro 534-571 dolerių už tūkstantį kubinių metrų, tuo metu kai „Gazpromo“ dujos kainuoja 370 dolerių. Logiška, kad Lietuvai tiek brangių SGD nereikia, o jei naudoti tik jas, šildymo kainos kils iki debesų, o pramonės likučiai taps visiškai nerentabilūs.

„Aš ne kartą sakiau, kad mūsų terminalas buvo politinis projektas, stengėmės jį pastatyti kaip galima greičiau, viską padarėme paskubom, gavosi labai brangiai“, — prieš metus „Žinių radijui“ sakė Pramonininkų konfederacijos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas. Jo SGD terminalo, kaip politinio projekto, vertinimas atitinka tikrovės, nes tokiam menkam, kaip Lietuva, vartotojui suskystintos dujos negalėjo būti pigesnės, nei tiekiamos vamzdžiu. Siekdamas nors kiek kompensuoti politinės „energetinės nepriklausomybės“ praradimus, oficialusis Vilnius tikėjosi perparduoti dujų perteklių kaimyninei Latvijai. Tačiau kai klausimas paliečia piniginę, pabaltijo vienybė ima irti. Štai ir šį kartą oficialioji Ryga išdavė lietuvišką SGD terminalą, likdama ištikima rusų dujų monopolininkui. „Latvijos dujų poreikius visiškai tenkina ilgalaikis kontraktas su „Gazpromu“, — pranešė Latvijas Gaze kompanijos valdybos narys Mario Nullmeyer.

Latvijai tiekiamos rusiškos dujos 8-12 % pigesnės, nei Klaipėdos terminalui tiekiamos Statoilo, ir tai neįskaitant transportavimo išlaidų.

Atsižvelgiant į tai, kad Trečiojo ES energijos paketo reikalavimus Latvija privalo įvykdyti tik 2017 metais, jokių derybų dujų tiekimo klausimu tarp Vilniaus ir Rygos artimiausiais dvejais metais nebus, o Lietuvos SGD terminale esančios dujos neturės poreikio už jos ribų.

Štai ir estai, kuriuos Vilnius laikė potencialiais pirkėjais ir kurie, būdami solidarūs, net įsigijo bandomąjį kiekį suskystintų dujų, ketina statyti savo SGD terminalą, o tai galutinai palaidos Klaipėdos terminalo, kaip regioninio, ambicijas.

Kas dėl Lietuvos vyriausybės pastangų kuriant „energetinę nepriklausomybę“ ir garbinant SGD terminalą, tai jos primena postringavimą apie peles, kurios „verkia, badosi, tačiau tebegraužia kaktusą“. Dabar gi, supratęs, kad suskystintos „demokratinės“ dujos išdidžiai respublikai per daug tuština kišenę, oficialusis Vilnius vėl veda derybas su rusų dujų monopolininku dėl naujų pirkimų. Ir tuo pačiu metu lietuviškasis elitas aktyviai ieško būdų kaip sumažinti importą norvegų dujų, kurios turėjo dovanoti respublikai „energetinę laimę“.

Tokiu būdu, Klaipėdos SGD terminalas tapo brangiu ir nereikalingu žaisliuku, už kurį Lietuvos mokesčių mokėtojai dar ilgai turės tuštinti savo kišenes.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: