Politika — tvirtų nervų užsiėmimas. Valstybių vairininkai pastoviai susiduria su nemaloniais ir erzinančiais dalykais. RuBaltic.Ru portalas paruošė sąrašą 7 svarbiausių dalykų, kurie sugeba neapsakomai suerzinti bet kurį nacionališkai mąstantį Pabaltijo politiką. Tai, neabejotinai, pagrindiniai bet kurio lygio Pabaltijo vadovo priešai, o todėl kova su jais šiose šalyse vyksta pastoviai.
Geografija
„Geografija — tai likimas“, — mokė amžininkus Napoleonas Bonapartas. Latvijos, Lietuvos ir Estijos „geografinį likimą“ Pabaltijo politikai mato kaip žiaurų ir nepavydėtiną. Vidutinis pajūrio klimatas, neužterštas oras, pušynai — atrodytų, viskas puiku, tačiau visus šiuos gamtos malonumus temdo didysis rytų kaimynas. Būtent baimė prieš Rusiją, kuri, oficialių Pabaltijo sostinių asmenų nuomone, miega ir sapnuoja, kaip užkariauti šias laisvas tautas, formuoja vidaus ir užsienio politiką. Nerimstančios kaimynystės kompleksas padeda išsilaikyti valdžioje vanagaujantiems antirusiškiesiems funkcionieriams, žadantiems rinkėjams ginti nuo rytų agresijos gimtąsias žemes. „Nepavydėtinas“ geografinis likimas“ verčia Pabaltijo politikus verstis kūliais: Pabaltijo vanagų pareiškimai sukuria fantasmagorinius sūkurius, ir tada mesijinės Kremliaus sulaikymo idėjos pavirsta isterija ir prašymais, kad gynybos tikslais NATO atsiųstų papildomą kontingentą.
Su kaimynais — ypač didžiausiais — reikia draugauti. „Tačiau ne, mes geriau remsime savąsias ekonomiką žudančias antirusiškas sankcijas ir spjausime rytų pasienio kryptimi eiliniu konfrontaciniu pareiškimu, bet su „barbarais“ nedraugausime“.
Ekonomika
Nepriklausomybės aušroje nematomos rinkos jėga ir Čikagos neoliberalios mokyklos priesaku patikėję laukinio entuziazmo apimti nauji Pabaltijo elitai puolė naikinti visą tarybinės planinės sistemos paveldą. Buvo nutraukti prekybiniai ryšiai su rytų kaimynais: Rusija, Ukraina, Baltarusija. Prarasta Pabaltijo prekių rinka. Šoko terapijos pasekoje ženkliai sumažėjo ir teberieda išnykimo kryptimi žemės ūkio ir pramonės sektoriai.
Griauti — ne statyti. Deramo ekonominio vystymosi kelio nauji elitai nepasiūlė. Europos Sąjunga, kurios galia aklai tikėjo Pabaltijo vadai, taip pat neatvėrė rojaus sodo vartų. Priešingai, Briuselio direktyvos ir kvotos tebesmaugė pramonę ir žemės ūkį, paversdamos buvusias išvystytos pramonės šalis Latviją, Lietuvą ir Estiją „paslaugų ekonomikomis“. Pagal atlyginimų ir gyventojų gyvenimo kokybę Pabaltijis atsidūrė Europos šalių autsaiderių sąraše, pirmaudamos tik pagal respublikose žodžio laisvės pasireiškimus rodiklius.
Ach, kaip saldžiai miegotų Pabaltijo politikai, jei išvis neegzistuotų ekonomikos, o visos reikalingos gerybės į Latviją, Lietuvą ir Estiją neišdžiūstančiais upeliais tekėtų iš Briuselio. Deja, gyvenama nepasiturinčiai protaujant nepriklausoma galva...
Rusai
„Okupacijos pasekmės“ — taip Pabaltijo politikai vadina kai kuriuos tėvynainius ir mokesčių mokėtojus. Rusai oficialiems Talino ir Rygos funkcionieriams iki šiol primena kaulą gerklėje. „Pilietybę atėmėm, apribojome teises, o jie vis nerimsta: kažkokią kultūrą nori išsaugoti, o dar ir vaikus mokyklose gimtąja kalba mokyti“, — guodžiasi tautiškai mąstantys Pabaltijo sostinių politikai. Ir nusispjaut, kad rusų kultūra — vienintelė pirmaeilė senoji Europos kultūra, kuri buvo atvira ir „kvietė“ šios teritorijos senbuvius (tuo skyrėsi nuo uždarosios vokiečių), o „tautų draugystė“ — neatsiejama valstybinio vystymosi sąlyga. Eilinė latvių vyriausybė vėl pradeda savo darbą po kovos su rusakalbiško švietimo likučiais vėliava. Nes į valstybių kūrimo projektą negali patekti „okupantai“ ir jų kalba.
Žodžio laisvė
Ar dėl to Pabaltijo šalių judėjimai už nepriklausomybę — Latvijos ir Estijos liaudies frontai ir Lietuvos „Sąjūdis“ — savo tikslais kėlė „viešumą“ ir kovą su tarybine cenzūra, kad po ketvirčio amžiaus galutinai palaidotų mažiausius savo respublikose žodžio laisvės pasireiškimus? Tačiau tai atsitiko... Tautiškai mąstantys politikai išvystė kovą su kitaminčiais visuose informacijos frontuose. Rusakalbė spauda skelbiama „Maskvos ranka“, dėl tų komentarų, kurie tinklalapiuose kertasi su Pabaltijo šalių generaline linija, keliamos baudžiamosios bylos, o „priešiškas“ teleprogramas retransliuojantys kanalai baudžiami didžiulėmis baudomis ir licenzijų pristabdymu.
Štai ir dabar į Latvijoje atsidariusią rusų „Sputniko“ tarnybos versiją skrieja kovotojų prieš žodžio laisvę strėlės. „Latvijos valdžia privalo surasti svertus, neleidžiančius atidaryti šalyje propagandines žiniasklaidos priemones“, — pareiškė eurodeputatas Robertas Zilė. Taigi „tiesos monopolijos“ statyba Pabaltijyje tęsiasi.
Istorija
„Jeigu faktai prieštarauja mūsų teorijai, blogiau patiems faktams“, — šia formule vadovaujasi naujos Pabaltijo istorinės politikos kuratoriai. O norint kad nereikalingi faktai nepasirodytų, galima, grąsinant kalėjimu, uždrausti abejoti „okupacijos doktrina“, reikšti alternatyvius įvykių Vilniuje sausio 13-ąją vertinimus.
Bet ir nepatogius istorinius įvykius visada galima perrašyti. Sukurti komplimentais tryškiantį miuziklą apie nacių nusikaltėlį šaunų lakūną Herbertą Cukursą arba parašyti knygą apie mirties stovyklą darbo stovyklą — savotišką Salaspilso „vokiečių sanatoriją“.
„Komunizmo šmėkla“
Tarybinis (pasak šį žodį nekenčiančių — sovietinis) palikimas — štai kas iš tiesų erzina oficialias Pabaltijo sostines. Gatvių pervardinimas, paminklų ir bareljefų griovimas nenuramino latvių, lietuvių ir estų demokratų sielų. Kovos kirvis pakibo virš senų, esą totalitarinių kinofilmų („Septyniolika pavasario akimirkų“), o apogejaus pasiekė užsipuolus dešreles ir virtą dešrą nusikalstamu „Tarybinės“ pavadinimu.
Tačiau net po „dešreliškos liustracijos“ Pabaltijo elitas nepajėgia ramiai miegoti. Prakeikta „komunizmo šmėkla“ tebegyvena Pabaltijo šalių „naujosios“ nomenklatūros širdyse.
Sava praeitis
90-ųjų pradžioje išeiviai iš TSKP ir komjaunimo Pabaltijo šalių politinėje elitoje sudarė: Lietuvoje 28, Estijoje 73 ir Latvijoje 75 procentus. Pabaltijo „raudonoji gvardija“ iki šiol iš savo rankų neišleido vairo. Ryškus pavyzdys — Leningrado valstybinio A. Ždanovo universiteto ir Visuomeninių mokslų akademijos prie TSKP CK absolventė, mokslinė Vilniaus partinės mokyklos sekretorė Dalia Grybauskaitė.
Šių dienų kovingam antikomunizmui ir totalitarinių mundurų pakeitimui demokratiniais europietiškais švarkais, žinoma, būdingas terapeutinis charakteris, tačiau visa tai neišgydys ligos: labiausiai Pabaltijo elitą slegia jo paties tarybinė praeitis.