Dvigubos pilietybės tema Lietuvoje šiandien vėl dienotvarkėje. Premjeras Saulius Skvernelis spalio 17 dieną pareiškė, kad klausimas dėl pilietybės tiems žmonėms, kurie išvyko iš Lietuvos į ES ir NATO šalis, suteikimo bus svarstomas referendume. Dvigubos pilietybės suteikimo emigrantams iš Lietuvos perspektyvas ir demografines Pabaltijo respublikoje tendencijas analitinio portalo RuBaltic.Ru korespondentas aptarė su Lietuvos politiku, diplomatu, politologu Algirdu PALECKIU:
— Pone Palecki, kaip vertinate valdančiųjų sluoksnių siekį suteikti lietuviams teisę turėti dvigubą pilietybę?
— Panašūs bandymai vyko ir anksčiau. Mano nuomone, to siekiama dėl didžiulės emigracijos iš Lietuvos. Tačiau pats emigracijos neutralizavimo metodas ne visai adekvatus (turiu omeny siūlymus suteikti dvigubą pilietybę).
Ko siekia dvigubos pilietybės įstatymo projekto iniciatoriai? Kad milijonas Lietuvos piliečių, išvykusių iš tėvynės per pastaruosius 20–25 metus, nenutrauktų ryšių su šalimi. O, galbūt, net suskubtų grįžti. Tai galima suprasti. Tauta mūsų nedidelė: apie 3 milijonai visame pasaulyje.
Tačiau išeitis iš krizės — ne įstatymuose ir referendumuose, o socialinių ir ekonominių problemų sprendimuose: maži atlyginimai ir pensijos, deramų darbo vietų stoka. Tuo labiau — įstatymas labai sunkiai prasiskina sau kelią. Konstitucinis teismas nurodė, jog norint priimti įstatymo dėl masiškos dvigubos pilietybės projektą būtina pravesti referendumą.
Faktiškai tai reiškia iniciatyvos pabaigą, nes pagal įstatymą dėl referendumo prabalsuoti turi daugiau nei pusė Lietuvos piliečių. O mes gi žinom, jog ketvirtadalis ar net trečdalis šalies gyventojų jau įsikūrė užsienyje — jiems bus labai sunku dalyvauti referendume. Dar daugiau — kad referendumo rezultatai būtų priimti, už įstatymą turi prabalsuoti daugiau nei pusė atėjusių, be to, balsavę „už“ turi sudaryti ne mažiau trečdalio turinčių balso teisę. Ši daugiasluoksnė formuluotė praktiškai neleidžia įsigalioti dvigubos pilietybės įstatymui.
Pasaulyje egzistuoja dvigubos pilietybės praktika, tačiau pagrindinai išimties pavidalu, kai dvigubos pilietybės reikia tam tikriems individams.
Įstatymo projekte įžvelgiamas ir diskriminacijos elementas. Kuo lietuviai arba Lietuvos rusai ir baltarusiai, kurie išvyko į rytus, — įsikūrė Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – blogesni už išvykusius į vakarus (įstatymo projektas dvigubos pilietybės teisę numato tik su ES ir NATO šalimis — RuBaltic.Ru pastaba)?
— Ar šiuo metu visuomenėje labai aktuali dvigubos pilietybės tema? Ar visuomenėje egzistuoja paklausa?
— Mano manymu, šiuo metu tai ne svarbiausias Lietuvai klausimas. Jis aktualus ne visiems emigrantams. Dviguba pilietybė neišspręs aktualių šalies problemų. Pasaulinė praktika rodo, kad į tėvynę grįžta tik keli procentai išvykusių piliečių.
Jeigu žmogus „pakėlė“ savo šeimą, paliko namus, atgal jis sugrįžta tik labai retais atvejais. Ir jokia dviguba pilietybė nepadeda.
Kai kuriems žmonėms šalyje šis įstatymas — savotiška nauda. Įstatymo projektą stumiantys politikai, gali būti, tikisi pasipelnyti užsienyje gyvenančių rinkėjų balsais. Tai savotiškas pseudopatriotiškumas.
Bandymą priimti dvigubos pilietybės įstatymą palyginčiau su apendicito gydymu masažo būdu. Apendicitas — tai masiška emigracija, o įstatymo projektas — lengvas masažas, kuris visiškai nesprendžia apendicito problemos.
Būtina sudaryti tokias gyvenimo Lietuvoje sąlygas, kad žmonės nenorėtų iš jos išvykti. Tai būtų veiksmingiausia priemonė.
— Ar šiuo metu daug pastangų dedama, siekiant sumažinti gyventojų emigracijos iš Lietuvos srautą? Mažėja ar didėja šiuo metu migracija? Kas daugiausia išvyksta?
— Žmonės išvyksta bet kurios tautybės. Emigracijos struktūra nacionaliniu principu maždaug atitinka gyventojų struktūrą: apie 80 proc. lietuvių ir 20 proc. kitataučių. Žinoma, emigrantai – jaunimas ir vidutinio amžiaus žmonės. Jiems lengviau išvykti ir pritapti naujoje vietoje.
Maždaug 40 tūkstančių žmonių kasmet išvyksta iš Lietuvos – tai labai rimtas skaičius, apie 1,5 proc. gyventojų.
Net didžiausi Lietuvos valdžios patriotai (jei galima pasinaudoti tokiu terminu) pripažįsta, kad situacija jau menkai kontroliuojama ir ji kelia pavojų lietuvių tautos egzistavimui.
Pagrindinė emigracijos priežastis – deramo pragyvenimo lygio stoka. Neseniai bendravau su savo gera pažįstama – vidutinio amžiaus moterimi. Ji pakankamai išsilavinusi, tačiau šiuo metu šluoja greta Londono vieno žuvų perdirbimo fabriko patalpas ir gauna gana rimtą sumą – apie 800 ar 1000 svarų per mėnesį. Lietuvoje ji uždirbtų keletą kartų mažiau. Tai pagrindinė priežastis.
Įstatymai arba kažkokios komisijos, arba net Migracijos reikalų ministerija — tai biurokratinės struktūros, nepajėgios spręsti problemos.
„Pagrindinė emigracijos priežastis — deramo pragyvenimo lygio stoka“
— Lietuva, lyginant su kitomis šalimis, susikūrusiomis buvusios TSRS teritorijoje, pasižymi gana aukštu pragyvenimo lygiu. Neseniai bevizio su ES šalimis režimo teisė buvo sutekta Ukrainai. Ar galima sulaukti antplūdžio į Lietuvą dėka išorinės migracijos iš potarybinės erdvės? Ar gali lietuvius pakeisti migrantai, sakykim, iš Ukrainos?
— Mažai tikėtina. Šiuo metu Lietuvoje jau gyvena šimtai, o gal ir tūkstantis ukrainiečių ir baltarusių. Tačiau žmonės kaip taisyklė ieško didesnio komforto. Ir tai liudija likimai tų migrantų, kuriuos pagal kvotą atsiuntė į Lietuvą Europos Sąjunga. Šie žmonės neužtrunka Lietuvoje. Paskui jie atsiduria Vokietijoje, Švedijoje. Migrantai naudojasi Lietuva kaip aikštele, o paskui išvyksta.
Panašiai elgiasi ukrainiečiai, baltarusiai ir moldavai. Nors civilizacijos atžvilgiu jiems čia geriau, nei, pavyzdžiui, atvykusiems iš Afganistano.
Tačiau ukrainiečiai gali įvažiuoti ir į Lenkiją. Lenkų kalba jiems nelabai sudėtinga, o per Lenkiją jie gali važiuoti toliau į vakarus. Vargu ar Lietuva taps masiškos migracijos kryptimi. Nors tam tikrą nišą šie žmonės užpildys. Jie sutinka dirbti už tą atlyginimą, už kurį kai kurie lietuviai jau nenori dirbti.
— Jūs paminėjote kvotas migrantams, kurios egzistuoja daugelyje ES šalių. Ar šiuo metu yra Lietuvoje migrantų iš Artimųjų Rytų, ar jie į Lietuvą nevažiuoja?
— Migrantų yra, tačiau kvota neužpildyta. Lietuva buvo įsipareigojusi priimti apie 1200 žmonių. Buvo priimti keli šimtai, tačiau dauguma šių žmonių išvyko iš Lietuvos. Ir kolkas nėra jokių mechanizmų, sulaikančių migrantus. Bet ar jie reikalingi?..
Vėlgi — materialinės sąlygos. Žmonės jaučia, kad jiems bus geriau ten, kur pragyvenimas aukštesnis, — pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Tikėtina, jog migrantų srautas didės. Jauni Afrikos žmonės, neturintys darbo, keliaus šiaurėn per Pietų Europą. Dalis jų, žinoma, atvyks ir į Lietuvą.
— Į kurias šalis emigruoja lietuviai? Kur jie dabar pagrindinai dirba?
— Prieš Antrąjį pasaulinį karą lietuviai pagrindinai vyko į JAV ir į Pietų Ameriką, kartais — į Australiją. 1990-ųjų pradžioje populiariomis tapo tos šalys, kuriose pragyvenimo lygis stabiliai aukštas ir kalba nesudėtinga. Dabar, kai paplito anglų kalba, pagrindinės kryptys — Airija ir Didžioji Britanija. Dublinas ir Londonas — tai du miestai, kuriuose lietuvių, manau, daugiau, nei kai kuriuose mažuose ir vidutiniuose pačios Lietuvos miestuose.
Didelis emigracijos srautas pasiekė Švediją ir Norvegiją, kur aukšti atlyginimai. Norvegijoje Lietuvos statybininkai sėkmingai darbuojasi kaip samdomi darbininkai ir kaip statybinių firmų savininkai.
Prieš trejetą ketvertą metų Vokietija susilpnino apribojimus, ir lietuviai ėmė važiuoti ten. 2000-aisiais daugelis emigravo į Ispaniją, tačiau po krizės ten nevažiuoja.
Lietuvos rusai išvyksta ir į Rusiją. Mūsų, taip sakant, „kolonijos“ yra Maskvoje, Sankt-Peterburge, Kaliningrade. Tačiau lyginant su emigracija į vakarus, į rytus išvyksta ženkliai mažiau.
— Žmonės vyksta į Rusiją uždarbiauti?
— Uždarbiauti, mokytis, pas gimines. Žmonės išvyksta į Rusiją dėl materialinių arba psichologinių priežasčių. Ypač po paskutinio rusofobijos protrūkio, tačiau tai nedidelis procentas. Reikia pripažinti, kad dauguma žmonių išvyksta į Vakarus dėl aukšto uždarbio.
— Ar gali rusofobija įtakoti tolimesnį rusų gyventojų skaičiaus Lietuvoje mažėjimą? Ar jis dabar šalyje turi reikšmingą svorį, ar užleidžia antrą pagal tautybę vietą lenkams?
— 1990 metais rusai sudarė Lietuvoje 10 proc. gyventojų, dabar — apie 5 proc., o lenkų — 7 proc. Rusofobija Lietuvoje, ypač po Krymo įvykių, deja, sustiprėjo ir sulaukė valstybinio palaikymo. Valstybinės informacijos priemonės, politikai ir net kai kurie valstybės vadovai remia rusofobiją ir kuria iš Rusijos priešo įvaizdį, o tai padeda sutelkti lietuvišką elektoratą. Tačiau tai pavyksta tik dalinai.
„Laukinė“ rusofobija palietė apie 25 proc. lietuvių protų ir širdžių. Tiek pat žmonių mąsto visiškai kitaip, jie atsparūs propagandai. Ir dar trečdalis gyventojų balansuoja kažkokiame vidurėlyje ir nereiškia jokių ypatingų siekių: lūkuriuoja arba tokiais dalykais nesidomi.
— Ar rusų tautybės gyventojai turi Lietuvoje politinį svorį?
— Lietuvoje egzistuoja rusų organizacijos, tačiau jos pagrindinai užsiiminėja rusų kultūros, rusų civilizacijos, rusų kalbos ir rusų mokyklų palaikymu. Ir vis dėlto rusiškų mokyklų skaičius mažėja. Tai įtakoja dvi priežastys: rusakalbių gyventojų skaičiaus šalyje mažėjimas ir tam tikra mūsų valdžios politika. Dėstymas rusiškose mokyklose plečiamas lietuvių kalba. Tik į tokias disciplinas, kaip rusų kalba ir literatūra, dar neįsibrovė lietuvių kalba.