Ekonomika Ekonomika

Energetinė priklausomybė lietuviškai: Klaipėdos SGD terminalas oficialiai pripažintas nerentabiliu

Vaizdo šaltinis: news-front.info/
 

Lietuvoje oficialiame lygyje pripažinta, jog Klaipėdos plaukiojantis suskystintų dujų terminalas yra nerentabilus. Premjeras Saulius Skvernelis, komentuodamas žlugusias trijų Pabaltijo valstybių derybas dėl bendros regioninės rinkos sukūrimo  dujų klausimu, paragino ieškoti kitų „terminalo naštos sumažinimo būdų mokesčių mokėtojams“.

Premjero pareiškimas tapo disonansu Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu, kurį ji davė Delfi portalui – šalies vadovė pavadino plaukiojantį terminalą „laimėjimo istorija, ekonominiu pasiekimu, dėka kurio Lietuva įgijo savą energetinę nepriklausomybę“.

Trijų Pabaltijo valstybių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos — derybos dėl bendros rinkos dujų klausimu sukūrimo, kaip buvo tikėtasi, nepasiekė jokio rezultato — labai jau skirtingi šių šalių ekonominiai interesai. Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis buvo priverstas pripažinti, jog ta iniciatyva, kurią pastaraisiais metais Vilnius įkyriai piršo savo kaimynams, žlugo.

Saulius SkvernelisSaulius Skvernelis
O dar buvo siekiama vienu metu išspręsti keletą problemų: iš vienos pusės, įpiršti Latvijai ir Estijai brangias norvegų suskystintas dujas, iš kitos – eilinį kartą įkišti ranką į Eurokomisijos kišenę, norint ten rasti pinigų „bendram“ regioniniam projektui dujų tiekimo klausimu.

Pirmuoju atveju Lietuvos valdžia tikėjosi užkrauti kaimynams tą naštą, kuri gulė ant jos pečių išsinuomavus iš Norvegijos plaukiojantį SGD terminalą. Žinoma, tai padaryti reikėjo kaip galima greičiau. Šalyje kasmet mažėja pramoninės gamybos apimtys, o tai įtakoja ir vartojamų dujų apimčių mažėjimą vidaus rinkoje. Ir tai tuo metu, kai Lietuva, pasirašiusi sutartį su norvegų tiekėju Statoil, naudojasi minimaliu į šalį eksportuojamų dujų kiekiu.

Kitu atveju, eilinis energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos projektas atvertų europietinio struktūrinio finansavimo duris.

Premjeras Skvernelis, komentuodamas situaciją, apgailestavo, kad Latvija šiuo klausimu pasinaudojo pauze, kuri sužlugdė paraiškų EK padavimo terminus. Kaip jis pabrėžė, „norint gauti europietišką paramą, būtina pateikti bendrą trijų Pabaltijo šalių projektą, priešingu atveju mes turime ieškoti kitų būdų, kaip sumažinti naštą mūsų mokesčių mokėtojams“.

Pasirodo, visas „šlovingas energetinės nepriklausomybės“ kelias, pradedant 2014 metais, pastoviai kėlė galvos skausmą. Visą tą laikotarpį Lietuvos valdžia ieškojo būdų kaip ištrūkti iš to jungo, į kurį įsivėlė savo noru.

Jau praėjus metams po terminalo įvedimo rikiuotėn Lietuvos valdžia sumažino jo apkrovą iki 20 proc. (minimali technologinė apimtis). Valstybė net bandė, pasitelkdama nerinkos mechanizmus, skatinti vidaus rinkoje brangesnių, nei rusiškų, tiekiamų vamzdžiais, dujų naudojimo augimą. Buvo priimtas įstatymas „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo“, įstatymiškai įpareigojantis stambius pramoninius vartotojus ir komunalines kompanijas pirkti iš SGD terminalo trečdalį reikalingų dujų. Nepadėjo.

Tokia politika, kaip perspėjo ekonomistai, sukėlė komunalinių paslaugų kainų augimą.

Vilniui tapo aišku, kad nepanaudojimas pagal kontraktą numatytų dujų apimčių gresia didelėmis baudomis. Ir ne tik. Dar buvo galima sulaukti bylinėjimosi Europos teismuose. Juk lietuviškasis įstatymas terminalo klausimu pažeidė Europos Sąjungos įstatymą, pirmiausia — pagrindinį konkurencijos principą: „Vartotojas turi teisę laisvai pasirinkti sau tiekėjus, o tiekėjai savo ruožtu turi teisę laisvai aprūpinti vartotojus“. Atitinkamą skundą Eurokomisijai padavė Lietuvos dujininkų asociacija.

Tokiu būdu Vilniaus svajonė tapti energetiškai nepriklausoma šalimi subliuško, tapo klasikinėmis žirklėmis: krito paklausa, o išlaidos, skirtos plaukiojančio Klaipėdos SGD terminalo išlaikymui, liko tos pačios (pagal sutartį su norvegų kompanija HoeghLNG, už vienos paros laivo nuomą reikia mokėti 189 tūkstančius JAV dolerių, už 10 metų — 689 milijonus).

Praėjus metams nuo terminalo nuomos pradžios lietuviams teko maldauti, kad norvegai peržiūrėtų sutarties sąlygas, nes šalyje sumažėjo paklausa dujoms. Tada Norvegija pareikalavo, kad Lietuva įsipareigotų pirkti dujas ne penkerius metus, o dešimt — viso 3,7 milijardo kūb. m. (anksčiau — 2,7 mlj). Kilpa užsiveržė dar stipriau.

Energetinis Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės „kūdikis“ ne tik atsidūrė agonijos būklėje, bet ir atnešė šalies ekonomikai realų nuostolį. Sandoris su Norvegija iš pat pradžių buvo nuostolingas visais parametrais, tačiau jį sankcionavo pati prezidentė. Kaip pastebėjo Lietuvos Seimo narys socialdemokratas Artūras Skardžius, šios situacijos absurdiškumas tame, jog „nuoma triskart brangesnė nei pats laivas“.

Артурас СкарджюсArtūras Skardžius

Kaip pažymėjo politikas, „sutarties sąlygos nenumato išankstinio terminalo pirkimo, už kurio nuomą iki 2024 metų teks sumokėti apie 720 milijonų JAV dolerių. Tik tada bus galima tartis dėl jo pirkimo už sutartyje užfiksuotą kainą“. Ir todėl politikas prieina išvados: „šalis galėjo pati pasistatyti tokį laivą, o ne pirkti jį iš pardavėjo, atiduodant jam iš anksto numatytą sumą, tačiau valdžia kažkodėl to nepadarė“.

Ir kaip nustatyti tą nuostolį, kurį patyrė Lietuva dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės ambicijų? Jei atsižvelgti į iš anksto pareikštus tikslus, kai buvo tariamasi dėl plaukiojančio SGD terminalo nuomos, — energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos — jie nepasiekti.

Rusijos koncernas „Gazprom“, analitikų duomenimis, iki šiol tiekia Lietuvai dujas (tenkina apie 60 proc. poreikio). Ir tai tuo metu, kai šis koncernas po to, kai 2014 metais dėl Lietuvos valdžios paskelbto vietinės dujų rinkos liberalizavimo pardavė visus aktyvus, prekiauja su šia šalimi tokiomis pat, kaip ir kiti tiekėjai, sąlygomis.

Beje, Lietuva „pasidžiaugė“, kad ši dalis dabar siekia tik 60 proc., o ne 80 proc. (kaip anksčiau — „Gazpromo“ viešpatavimo metu).

Prapylė Lietuva 2016 metais ginčą su „Gazpromu“ Stokholmo arbitrų teisme, kai reikalavo išieškoti iš šio dujų milžino 1,4 milijono eurų, nes esą 2004–2012 metais permokėjo už pirktas dujas. Beje, lietuviams teisme buvo nurodyta, jog terminas „teisinga kaina“ yra abstraktus, o reikalauti tiekti dujas „žemiausia kaina — beprasmiška“. 

Rezultatas: teisminėms išlaidoms padengti Vilnius turėjo „pakloti“ šimtus tūkstančių eurų.

Taigi Dalios Grybauskaitės pareiškimai apie terminalo „laimėjimo istoriją“ ir jau pasiektą energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos neturi pagrindo, jie turi populizmo kvapą. Premjeras Saulius Skvernelis paneigia jos pareiškimus.

Per aštuonerius savo prezidentavimo metus Grybauskaitė sugebėjo įstumti Lietuvos–Rusijos santykius į aklavietę, atimdama iš šalies ekonomikos rusiškas investicijas ir krovinių eksporto srautus. Jos vadovavimo rezultatas — užsitęsęs ekonominis sąstingis, ryškiausias šalies istorijoje atotrūkis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų, neregėtas ES mastais gyventojų emigravimas, keliantis realią grėsmę nacionaliniam saugumui, o taip pat visiška priklausomybė nuo ES finansinės adatos. Štai tokia ji, Lietuvos „laimėjimų istorija“.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: