Переводы Переводы

„Paleckio byla–2“. Lietuviai verčiami tylėti apie įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto

Источник изображения: https://ee.sputniknews.ru
0  

„Šnipų sąmokslas“ Lietuvoje apauga naujomis smulkmenomis. Sąraše asmenų, kurie esą darbavosi Rusijos žvalgybai, atsirado naujos pavardės. Tačiau pagrindiniu bylos figūrantu lieka jaunas opozicijos politikas Algirdas Paleckis — vienas iš nedaugelio, drįstančių viešai abejoti oficialia Vilniaus pozicija 1991 metų sausio 13-osios įvykių atžvilgiu. Jau tapo aišku, jog jo areštas tiesiogiai siejasi su masiškų žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto tyrimu.

Paleckis ir kompanija kaltinami tuo, jog rinko informaciją, kurią perdavinėjo Rusijos specialiosioms tarnyboms. Portalo lrytas.lt duomenimis, politiko veikla galėjo turėti ryšį su „galimu įkaitų užgrobimu“. Apie kokius įkaitus eina kalba?

Esmė tame, kad praeitais metais Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą atsakingiems Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir teismo darbuotojams. Jų veiksmuose įžvelgiami požymiai nusikaltimo, numatyto RF Baudžiamojo kodekso 299 sraipsniu: „Baudžiamosios bylos iškėlimas akivaizdžiai nekaltam“. Informaciją apie šiuos teisėjus ir prokurorus esą ir rinko Paleckio vadovaujamas „šnipų tinklas“.

Spaudoje jau pasirodė pranešimai apie tai, kad politikas kaltinamas informacijos rinkimu būtent apie sausio 13-osios įvykius. Viena iš pirmųjų apie tai prabilo Rusijos žurnalistė, knygos „Kas ką išdavė“ autorė Galina Sapožnikova: „Ką naujo Paleckis gali pranešti Maskvai apie sausio 13-osios bylą? Viskas jau seniai aprašyta mano knygoje: skaitykite į sveikatą“.

Dabar išaiškėja, kad apie pačius įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto Maskvai pranešti nereikia — esą reikia žinių apie asmenis, kurie teisia Rusijos piliečius Jurijų Melį ir Genadijų Ivanovą.

Paleckiui mestų kaltinimų esmė tapo aiški, kai verslininkas Pavlas Ževžikovas, pas kurį buvo atlikta krata, pareiškė, kad jis neturi „nei galimybių, nei noro“ talkinti nemalonėn patekusiam politikui, renkant Rusijos žvalgybai informaciją apie Lietuvos teisėsaugos organų atstovus, kurie tiria 1991 metų sausio 13-osios žudynes.

Įdomu tai, kad byloje atsiranda nauji vardai. Iš pradžių Paleckio ir Rusijos publicisto Valerijaus Ivanovo (kuriam, gali būti, buvo skiriamas ryšininko vaidmuo) kompanijon patekę Leonidas Minkevičius, Artūras Šidlauskas ir Vaidas Prunckus. Žiniasklaida spėliojo, ar pastarasis nėra buvusios Lietuvos premjerės Kazimiros Prunskienės sūnus. Paaiškėjo, jog šnipinėjimo tema jis buvo apklaustas, tačiau neareštuotas.

lrytas.lt portalas į numatomų Paleckio talkininkų sąrašą įtraukė Deimantą Bertauską — Vilniaus kompanijos Food Expert ir viešosios įstaigos XXI amžius direktorių. O dar į teisėsaugininkų akiratį pateko Socialistinio liaudies fronto pirmininko pavaduotojas Andrejus Gorbatenkovas. Tačiau visas „liaudies priešų“ sąrašas iki šiol nepaskelbtas: sulaikyti ir kiti asmenys, kurių vardai kažkodėl slepiami.

Apie tai, kodėl „šnipų tinklas“ buvo aptiktas būtent dabar, nebūtina dar kartą priminti. Ne už kalnų priešrinkiminė karštligė, ir premjeras Saulius Skvernelis, Valerijaus Ivanovo žodžiais, į prezidento rūmus įjoti nori baltu rusofobijos žirgu. O iki nuosprendžio paskelbimo sausio 13-osios byloje lieka mažiau mėnesio.

Šioje situacijoje konservatoriai taip pat suinteresuoti antirusiška isterija. Tragiški įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto — jų arkliukas.

Lietuvoms valdžioms reikia sukurti tam tikrą foną skelbiant kaltinamąjį nuosprendį (vargu ar galima tikėtis Melio ir Ivanovo išteisinimo). Iš kitos pusės, Paleckio areštas — signalas tiems, kurie ketina pareikšti nepasitenkinimą sausio 13-osios įvykiu tyrimu ir pasipiktinti nuosprendžio neteisingumu.

Tokių žmonių skaičius kasmet auga: oficialiosios versijos „baltosios dėmės“ per daug krenta į akis.

Paleckis, kaip žinia, jau nukentėjo už „sovietinės agresijos“ neigimą. Už žodžius apie tai, jog „savi šaudė į savus“, jam teko sumokėti piniginę baudą. Tiesa, į teismą jis atsivedė 12 gynybos liudytojų, kurie po priesaikos pareiškė, jog į minią prie televizijos bokšto šaudė ne tarybiniai kariškiai. Dėl to lietuviškoji Temidė buvo patekusi į nepatogią padėtį.

Kad nereikalingi liudytojai „istorinio“ nuosprendžio paskelbimo išvakarėse nekištų liežuvių, valdžios nutarė eilinį kartą čiupti Algirdą Paleckį. Visiems kitiems opozicionieriams (viešiesiems žmonėms ir miesčionims) tai taps pamoka.

Abejonę kelia „sovietinių okupantų“ nusikaltimai? Už tai ir anksčiau buvo galima pelnyti bausmę. Tačiau dabar jau vargu ar išsipirksi pinigine bauda — bet kuriuo momentu tave gali įrašyti į užsienio informatorių sąrašą, o tai jau rimtas straipsnis.

Ir tikrai verta prisiminti parodymus Boleslovo Biloto – vieno iš „Paleckio bylos“ liudytojų. Jau sausio 13-osios rytą Sąjūdžio štabe rašytojas Vytautas Petkevičius pasakė jam, jog „savi šaudė į savus“. „Aš sakau: tada bus tarptautinis skandalas! Sužinos Maskva, atsiųs komisiją ir kariuomenę, ir mes visi po poros dienų atsidursime Sibire! O jis sako: kas dabar šiame bardake ras galus? Viskas bus suversta rusams, tuo ir baigsis...”

Lietuvos valdžios daro viską, kas tik įmanoma, kad tokie žmonės, kaip Bilotas, tylėtų. Ir pasinaudojama “pirmaujančiomis” tarybinėmis technologijomis — įtarimais šnipinėjant, slaptais areštais, parodomaisiais politiniais procesais.

Naujoji Paleckio byla — argi ne “gydytojų–nuodytojų”, kuriuos buvo nupirkusi amerikiečių žvalgyba, byla?

Ir tai vyksta dabartinėje Lietuvoje, kurioje demokratija esą nugalėjo galutinai ir negrįžtamai. Perfrazuosime žinomą citatą: Pabaltijis gali išbėgti iš “sovietizmo”, bet “sovietizmas” iš Pabaltijo — niekada.

Paskutinė informacija priverčia atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų faktą: RF tyrimų komiteto veiksmai akivaizdžiai dirgina Lietuvos teisėsaugininkų nervus. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau perspėjo juos, kad nuo šiol į Rusiją ir jos “šalis–satelites” jiems vykti neverta. Beje, ar tai reiškia, kad kitose šalyse prokurorai ir teisėjai gali jaustis saugiai?

Buvę Lietuvos TSR partijos funkcionieriai Juozas Jermalavičius ir Mykolas Burokevičius taip pat galvojo, kad suvenerios Baltarusijos teritorijoje jie yra saugūs. Tačiau lietuviškosios specialiosios tarnybos sugebėjo išvogti juos ir atgabenti į tėvynę, kur abu buvo nuteisti kalėti už bandymą organizuoti “valstybinį perversmą” 1991 metų sausio įvykių metu.

Gal Jermalavičiaus ir Burokevičiaus šmėklos neduoda ramiai miegoti sausio 13-osios bylos dalyviams? Ar nebūkštauja jie, kad dabar juos pasieks kaulėta FST (ФСБ) ranka? Galų gale, viskas šiame pasaulyje apsisuka ratu.

Обсуждение ()