Politika Politika

Maskvoje pristatyta tiesa apie Lietuvos «kovą už nepriklausomybę»

Vaizdo šaltinis: kp.ru
 

Pagrindinė grėsmė dabartinei Lietuvai – ne politikos provincialumas, ne karinė įtampa regione ir net ne ekonominis sąstingis. Pagrindinė grėsmė – netolimos praeities tiesa, potarybinės Lietuvos gimimo istorija, kuri užbraukia visą šios Pabaltijo respublikos idėjinį pagrindą. Būtent tokia peršasi išvada perskaičius ką tik pristatytą Galinos Sapožnikovos knygą «Kas ką išdavė. Kaip buvo žudoma TSRS ir ko sulaukė ją bandę gelbėti žmonės».

«APLINK VISKAS LAUŽOMA, ŠOKINĖJAMA»

Knygos autorei Pabaltijis – ne atsitiktinis regionas. 1988 metais baigusi Leningrado valstybinio universiteto žurnalistikos fakultetą G.Sapožnikova buvo nukreipta dirbti «Molodiož Estoniji» laikraštyje, o jau po metų tapo etatine «Komsomolskaja pravda» korespondente Estijai, Suomijai ir Švedijai. Taigi tapo visų TSRS griūties Pabaltijyje įvykių liudininke. Ši knyga – ne pirmas G.Sapožnikovos darbas Pabaltijo respublikų istorijos tema – 2009 m. ji išleido knygą «Arnoldas Meris – paskutinis estų didvyris», skirtą žinomam tarybiniam politikui, pirmam estų tautybės Tarybų Sąjungos Didvyriui, kuris potarybiniu laikotarpiu, pritariant naujosios Estijos vadovybei, buvo žiauriai šmeižiamas.

Šį kartą Rusijos aukso plunksna (tokią Žurnalistų sąjungos premiją knygos autorė pelnė 2004 m.) po daugybės pokalbių su amžininkais išleido knygą apie kitus didvyrius – apie tuos, kurie neišdavė savo idealų ir šalies lemtingais 1990-aisiais pertvarkos metais. Ir, žinoma, apie antididvyrius, kurie 1980–1990 metais užėmė Lietuvoje aukštus postus (ir daugelis iš jų juose tebelieka).

«Kas ką išdavė. Kaip buvo žudoma TSRS ir ko sulaukė ją bandę gelbėti žmonės» – tai ne šiaip sau dėmesio vertas istorijų aprašymas. Tai dar ir nuosprendis «okupaciniams mitams» ir legendoms apie «didvyrišką nacionalinio išsivadavimo iš TSRS kovą» ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijyje. Štai kelios knygos ištraukos.

«Lietuvos gyventojai buvo psichologiškai kvailinami, ruošiami aukotis dėl laisvės. Tuo pat metu buvo skubotai formuojamos kovotojų grupės. Tačiau jei egzistuoja neigiama aukojimosi idėja, atsiranda ir jos įgyvendinimo scenarijus».

Taip apie dramatiškus 1991 m. įvykius kalbėjo juose dalyvavęs profesorius, juridinių mokslų daktaras, o vėliau «demokratinės» Lietuvos politinis kalinys Ivanas Kučerovas.

O štai prisiminimai apie 1991 m. sausio įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto pirmojo LKP CK (TSKP platformoje) sekretoriaus Mykolo Burokevičiaus.

«Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į tuos žmones, kurie žuvo, šaudė patys nacionalistai. Čia negalima visą kaltę suversti kariuomenei. Tai būtų nusikaltimas ir istorinės tiesos iškraipymas. Varenikovas ir Kuzminas stengėsi išsaugoti abiejų pusių žmones. Kaip viskas įvyko, dabar niekas negali atsakyti... Tačiau panaudoti ginklą garnizono vadas neįsakė. Tai aš jums patvirtinu. Aš turėjau telefoną VČ, kuriuo galėjau skambinti ir Maskvai, ir kariškiams, taigi – kariškiai patys man tuo telefonu skambino ir klausė, ką jiems daryti? Aplink laužo viską, šokinėja».

Demonstrantai prie parlamento pastato (Vilnius, Lietuvos TSR, 1991 m.) Demonstrantai prie parlamento pastato (Vilnius, Lietuvos TSR, 1991 m.) 

«TAI TAS PATS MAIDANAS»

«Šokinėja» – dabartinėmis sąlygomis simbolinė pastaba. Iš tikrųjų, įsimintini Ukrainos maidano įvykiai labai primena (visomis prasmėmis) 1991-ųjų įvykius Lietuvoje: tie patys mįslingi snaiperiai, ritualinės aukos, kaltinimai Maskvos adresu, Vakarų globa, teatrališkumas ir banali «kovos su imperija» rusofobija.

«Pirmoji knygos dalis skirta 1991 m. sausio įvykiams Vilniuje. Aš nepaliečiau to, kas iš tikrųjų vyko, technologijos. Aš pasistengiau suteikti maksimalią laisvę ir duoti žodį tų įvykių dalyviams bei stebėtojams, tačiau ką aš supratau be jokių abejonių – susidūriau su vienu iš bjauriausių istorijos falsifikavimų. Ypač tai tapo akivaizdu pamačius televizorių ekranuose Kijevo maidaną.

Palyginkite technologija, palyginkite veikėjus – tas pats scenarijus, net be pustonių», – tokius palyginimus savo knygos pristatymo metu išsakė G. Sapožnikova.

Kiti dalyviai sutiko su tokiu Vilniaus įvykių vertinimu, o dalyvavo aptarime praktiškai tik tų įvykių Lietuvoje liudytojai: buvęs «Alfos» grupės vadas Mochailas Golovatovas, kuris 2011 m. vasarą Lietuvos prašymu buvo areštuotas Vienoje ir apkaltintas dalyvavęs 1991 metų sausio 13 d. įvykiuose Vilniuje; vienas iš «raudonųjų» politkalinių profesorius Juozas Jermalavičius; paskutinis Lietuvos TSR prokuroras, justicijos generolas majoras Antanas Petrauskas; kosminės kariuomenės generolas majoras, pertvarkos metu dirbęs Lietuvos Kompartijos CK sekretoriumi Algimantas Naudžiūnas.

Beje, anuos Lietuvos įvykius vadinti «maidanu» – politinis simboliškumas. Ne todėl, kad nesimato lygiagretumo – sutapimas šimtaprocentinis. Tik va maidano įvykiai – pakartojimas to, kas vyko Vilniuje. «Praėjo 25 metai. Kol mes gyvi, norim įvertinti ir tai, kas vyksta šiandien. O tai tas pats maidanas», – pareiškė knygos pristatymo metu Maskvoje rugpjūčio 16 d. buvęs «Alfos» grupės vadas Michailas Golovatovas.

Demonstrantai (Vilnius, Lietuvos TSR, 1991 m.)Demonstrantai (Vilnius, Lietuvos TSR, 1991 m.)

«BANDĖ VISKĄ DARYTI, KAD KNYGA NEPASIRODYTŲ»

Praktika – tiesos kriterijus. Marksizmas dabar laikomas pasenusiu, tačiau atėję į knygos pristatymą žmonės žino, kad ši marksizmo tezė aktuali ir šiandien. Žino ne tik todėl kad jų dauguma liko ištikimi TSKP idealams, o dar ir todėl, kad tiesą apie tuos įvykius Lietuvoje visomis jėgomis stengiamasi nuslėpti. Ir ar tai ne įrodymas, kad liudininkų parodymai nėra išgalvoti?

«Lietuva bandė daryti viską, kad ši knyga nepasirodytų.

Prieš metus, kai vykau pasikalbėti su vienu iš knygos veikėjų Juozu Kuoleliu (taip pat buvusiu politiniu kaliniu), mane sulaikė kaimo kelyje ir deportavo iš Lietuvos. Be to, Lietuva bandė uždrausti šios knygos pristatymą italų kalba Romos parlamente», – pristatymo metu papasakojo G.Sapožnikova.

Žmones, žinančius kas dedasi Pabaltijyje, ši naujiena vargu ar nustebino – šiuolaikinėje Lietuvoje (ir Latvijoje su Estija) tai norma. Pristatymo metu buvo prisiminti ir kiti 1991 metų sausio 13-osios įvykius bandę komentuoti žmonės. Pavyzdžiui, Algirdas Paleckis, kuriam skyrė baudą ir atėmė valstybinius apdovanojimus už tai, kad jis viešai suabejojo oficialia tų įvykių versija ir pareiškė, jog «savi šaudė į savus».

Yra Lietuvoje ir politinių kalinių. Iki šiol kalėjime laikomas atsargos pulkininkas Jurijus Melis, šios Pabaltijo valdžios sulaikytas 2014 m. kovą. Už dalyvavimą sausio 13-osios įvykiuose jis kaltinamas nusikaltimu prieš žmogiškumą, nors tai yra visiškas absurdas.

Informacija apie įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto ypatingai filtruojama.

Ryškiausias faktas, rodantis, kad oficialiam Vilniui reikalinga tik «distiliuota tiesa», – 2013 metų draudimas transliuoti Pirmąjį televizijos kanalą, parodžiusį programą «Žmogus ir įstatymas», kurioje buvo paviešinti faktai, vėl gi prieštaraujantys oficialiems apie «šventąjį karą prieš kruviną centrą».

Ne atsitiktinai pristatymo dalyviai juokavo, jog beveik visi pasisakę – Lietuvos personos non grata. Kaip žinia, demokratija demokratams. G.Sapožnikovos knygos istorija tai dar kartą patvirtina. Tačiau Lietuvos politikai vis tiek nesugebės šiuolaikiškame pasaulyje užkirsti kelią informacijai, ir šalies gyventojai sužinos, kas ką išdavė, kaip buvo žudoma TSRS ir ko sulaukė žmonės, bandę ją gelbėti.

Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: