Lietuvoje vis dar kaitinama Rūtos Vanagaitės istorija. Jos knygos nepardavinėjamos, Alma littera leidykla suskubo nutraukti su autore kontraktą, dauguma kolegų pasmerkė rašytoją. Rūtos Vanagaitės „minčių nusikaltimo“ lietuvių visuomenei esmė: rašytoja pateikė nepatogius faktus apie tautos didvyrį, „miško brolį“ Adolfą Ramanauską–Vanagą. Kodėl bandymas peržiūrėti Ramanausko–Vanago biografiją sulaukė tokios aštrios reakcijos, analitiniam portalui RuBaltic.Ru paaiškino Rusijos žurnalistė Galina Sapožnikova, kurios knyga apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto prieš devynis mėnesius buvo paimta ir uždrausta Lietuvoje.
— Galina, Alma littera leidykla nutraukė kontraktą su rašytoja Rūta Vanagaite jos naujos knygos pristatymo išvakarėse ir išėmė iš parduotuvių visas jos knygas. Kaip Jūs vertinate tokią situaciją, juolab, pati neseniai tapote tokios politikos auka?
— Įvertinimas absoliučiai vienareikšmis: „Kviečiame apsilankyti klube!“ Nesinori piktai džiūgauti, tačiau susilaikyti sudėtinga. Daugiau kaip prieš pusmetį Lietuvoje buvo konfiskuotas visas tiražas mano knygos „Išdavystės kaina“ lietuvių kalba. 2017 metų kovo 8 dieną ginkluoti Lietuvos policininkai įsiveržė į „Politikos“ leidyklą (kai šios įstaigos vyrai sveikino moteris su Tarptautine Moterų diena — RuBaltic.Ru pastaba) ir paėmė visą tiražą.
Lietuvos žurnalistų bendrija šio įvykio lyg ir nepastebėjo. Tuomet, kai valstybės ideologija kuriama linijoje „savas — svetimas“, jokios kitokios reakcijos neverta laukti, ir vis dėlto aš tikėjausi, kad kas nors iš žurnalistų pareikš savo nuomonę. Pavyzdžiui, ta pati Rūta Vanagaitė. Deja...
Savo knygoje apie 1991 metų sausio įvykius aš pateikiau kitą, alternatyvią istorijos versiją, faktus išdėsčiau su įrodymais. Ten vien tik monologai ir dokumentiniai liudijimai, visa tai išgalvoti neįmanoma. Aš nesu lietuvių tautos priešė, aš tik atlikau savo tyrimą, tačiau mane paskyrė vos ne pagrindine Kremliaus propagandiste... Ačiū dievui, mes dabar dviese!
Lietuvos visuomenė aną skandalą labai ramiai prarijo. Žinoma, ne visi lietuviai — buvo ir narsių žmonių, kaip mano knygos leidėjas Povilas Masilionis ir dar keli, kurie, nepaisant konfiskacijos, organizavo knygos pristatymą Kaune. Aktyvistai – visuomenininkai pasipiktino organų veikla, tačiau jų balsai nebuvo išgirsti, o tarp pasipiktinusių nebuvo žurnalistų ir politikų. Žinomas lietuvių poetas ir mąstytojas Tomas Venclova ta proga tada nepasakė nė žodžio.
Taigi čia viskas klostėsi panašiai kaip toje alegorijoje: „Atėjo žydų — mes tylėjome, atėjo komunistų — mes tylėjome, atėjo mūsų — ir užstoti nebuvo kam“. Ir todėl, kad kovo mėnesį nepasigirdo mane ginančių balsų, buvo galima tikėtis, kad panašūs įvykiai Lietuvoje kartosis. Štai jie ir pasikartojo.
Iš kitos pusės, aš žaviuosi drąsa Rūtos Vanagaitės, kuri parašė dvi nemalonias, oficialiai ideologijai prieštaraujančias knygas, nebijo jų pristatyti ir sakyti taip, kaip galvoja. Tai retas reliktas. Ji suteikia vilčių, kad Lietuvoje dar liko bebaimių ir drąsių žmonių – ne visi išvažiavo, ne visus pavyko prigasdinti.
Knygos patosas ne tame, kad žmogus galimai šaudė žydus arba, mažiausiai, siuntė juos miriop, ir ne tame, kad nevalia „miško brolius“ skelbti didvyriais, ką valstybinė ideologija daro jau ketvirtį amžiaus, o tame, kas šis „didvyris“ bendradarbiavo su VRLK (enkavedė). Tai yra šis „nusikaltimas“, kaip supranta Rūta Vanagaitė, daisesnis už žudynes, ar taip reikia suprasti? Čia jau kažkokia aukštyn kojom apversta visuomenė!
Pirmoji Vanagaitės knyga buvo „praryta“ todėl, kad ji ne tiek buvo pavojinga egzistuojančiai ideologijai, kurios pagrindinis principas — Lietuva ir lietuviai –XX amžiaus aukos, tad kuo jie, kentėdami, patys nusikalto, visiškai nesvarbu. Ir ko tada stebėtis? Paprasčiausias fašizmas, kuris jau nieko nestebina. Mūsų, Pabaltijo žurnalistų, plunksnos jau gerokai sudilo apie visa tai rašant.
Negalima pamiršti, kad visuomenėje, kurioje deginamos knygos, paskui pradedama deginti žmones...
Tačiau ir šioje situacijoje aš nematau, kad mano kolegė būtų šimtaprocentinė didvyrė. Tik pažiūrėkite, ką ji sako knygoje „Višta su strimėlės galva“: ji susidomėjo Adolfo Ramanausko–Vanago likimu ir atrado, kad šis bendradarbiavo su VRLK, sudarinėjo žydų sąrašus.
— Vanagaitė kaltinama ryšiais su Kremliumi. Žinomas lietuvių mąstytojas, vertėjas Tomas Venclova, kurį Jūs jau minėjote, pasakė: „Tie, kurie įnirtingai puola Vanagaitę ir naikina jos knygas, pateikia Putinui neįkainojamą medžiagą, padėdami jam įtikinti tarptautinę bendriją, kad Lietuva persunkta fašistinėmis nuotaikomis“. Ar Rusijoje tikrai yra žmonių, norinčių kad Lietuva būtų juodinama?
— Daugiau pakenkti Lietuvai, kaip tai daro pati Lietuva, niekas nepajėgia... Rusijos valstybei belieka sėdėti ir stebėti, kaip pro šalį praplaukia lavonas priešo, kuris neseniai buvo brolis. Aš sakau „brolis“ visiškai samoningai, nes ruošdama savo knygą susitikau su nuostabiais, sąžiningais, drąsiais ir nepalūžtančiais lietuviais. Aš iki šiol esu įsitikinusi, kad ir šalį mes turėjome vieną, ir praeitis buvo bendra, ir patys buvome broliai.
O kas dėl Venclovos, tokie žodžiai XX–XXI amžių mąstytojui neatleistini. Aš dabar net suabejojau, ar jis vertas tokio titulo...
— Viename interviu po to, kas įvyko, Rūta Vanagaitė pasakė, kad panašios „akcijos“ byloja, jog Lietuva nepasiruošusi priimti tiesos. Ar Jūs sutinkate su tokiu tvirtinimu?
— Šimtu procentų. Lietuva nepasiruošusi priimti tiesos. Ji dar 90-ųjų pradžioje „užbetonavo“ mitus ir dabar bijo nuo jų nutolti. Kai mane dar Lietuvon įleisdavo, aš buvau priblokšta matydama, kaip ten minima sausio 13-oji. Kiekvienoje mokykloje buvo organizuojama politinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“, kurios metu mokiniai uždegė ant palangių žvakutes, taip minėdami 1991-ųjų įvykių aukas.
Lietuvių vaikai minėjo gedulo dieną maždaug taip, kaip mes mūsų pionieriškoje vaikystėje — Pavliko Morozovo arba Zojos Kosmodemjanskajos žūties dienas. Tik Maskvoje nieko panašaus jau nėra, o Vilniuje išliko. Sakyčiau, Lietuva — tarybinių tradicijų draustinis.
Iš visuomenės, sukurtos ant totalitarizmo pamatų, kurios vitrina tapo Lietuva, nėra vilčių ko nors gero sulaukti.
Savo tyrimo metu susidūriau su įdomiais faktais. Pavyzdžiui, vieno iš sausio 13-ąją žuvusiųjų — Igno Šimulionio — kūnas buvo apšaudytas iš viršaus iš septynių rūšių ginklų. Argi galima to nepastebėti? Lietuvos valstybė 25 metus meluoja savo tautai, kad šis žmogus krito nuo Tarybinės armijos ir „Alfos“ grupės kulkų. Įsivaizduokite tokį vaizdą: specialusis VSK dalinys, kariuomenės elitas, pyškina į vargšelio kūną iš 1898 metų pavyzdžio muškietų.
Lietuvos elitas nenori pripažinti šių konkrečių faktų ir draudžia spausdinti bei platinti bet kokias knygas, pateikiančias tiesą apie tą tragediją.
Tokia politika liečia ne tik 1991-ųjų metų įvykius, bet ir visą tarybinį laikotarpį, „miško brolių“ veiklą ir pasakas apie tai, jog lietuviai nežudė žydų... Nors, kiek žinau, Vilniaus antikvariato parduotuvėse iki šiol galima aptikti daiktų iš žydų namų.
— Kaip manote, ar situacija gali pasikeisti?
— Kad pasikeistų situacija, turi žlugti „landsberginis“ ir „karo kurstytojos“ Dalios Grybauskaitės politinis kursas, tačiau vien to maža. Užaugo naujos kartos, kurioms šie mitai — neginčytina tiesa.
Tenykščiai visuomenei reikia labai rimtų sukrėtimų. Gal ne vienas milijonas, kaip dabar, turi išbėgti iš šalies, o dar du — ir tada pagaliau lietuviai pradės suprasti, kad pastarųjų 25 metų politika yra pagrindinis visos Lietuvos istorijos nusikaltimas.
— Kuo šiandien Lietuvoje pasireiškia atminties politika?
— Tai ne politika, o hipnozė ir dusinimas nuodingais garais, kad visuomenė neatsipeikėtų. Tauta dirbtinai įvaryta į komos būklę pagal technologiją, kurią paruošė nelietuviai. Tačiau aš turiu vilčių, kad vieną kartą visuomenė vis dėlto pabus, ir atsitikti tai gali staiga — panašiai, kaip po komos būklės atsipeikėja beviltiški pacientai.
P. S.
Po to, kai buvo užrašytas šis interviu, žiniasklaidoje pasirodė naujiena, kad Rūta Vanagaitė viešai pripažino, jog jos tvirtinimai apie „miško brolį“ Ramanauską–Vanagą buvo melagingi. „Aš labai gailiuosi dėl savo skubotų ir išdidžiai pareikštų viešųjų komentarų“, — cituoja rašytojos žodžius lietuvių Delfi. Analitinis portalas RuBaltic.Ru dar kartą susisiekė su Galina Sapožnikova ir paprašė jos pakomentuoti naujas aplinkybes, liečiančias Vanagaitės istoriją.
— Galina, Vanagaitė viešai išsižadėjo savo teiginių dėl „miško brolio“ Adolfo Ramanausko–Vanago. Kuo paaiškintumėt tokį elgesį? Rašytoja neatlaikė visuomenės spaudimo?
— Įdomu tai, kad vos prieš porą savaičių taip pat pasielgė modeliuotojas Juozas Statkevičius: pirma davė skandalingai kaltinamą interviu „Sputniko“ agentūrai, o paskui ėmė verkšlenti, kad esą ėjo gatve, nenugirdo, kažką galvojo, neapskaičiavo... Negi kažkas kankina juos visus toje Lietuvoje? Ką gi, leisti sau būti ne gaujoje gali tik labai narsus žmogus.
O šiaip — smulkmeniška visa tai. Dėl lietuvių ne gėda — skaudu. Tačiau bandyti jiems aiškinti, kodėl taip yra, beviltiška. Ateis laikai, ir jie viską patys supras.