Kodėl per 20 nepriklausomybės metų Baltijos šalys taip ir nerado kitos bazės savo identiškumo konstravimui, išskyrus užpuolimus prieš Rusiją ir bendrą sovietinę praeitį, ir kokių technologijų pagalba visuomenė yra manipuliuojama, RuBaltic.ru portalui papasakojo RF visuomeninės palatos narė, Užsienio politikos tyrimų ir iniciatyvų instituto generalinė direktorė Veronika Krašennikova:
- Pone Veronika, šiandien mes gyvename simbolių pasaulyje, ir labai dažnai pasirodo, kad viskas kas nauja - tai gerai pamiršta sena. Tai, Jūsų nuomone, tiktai žmogaus atminties ypatumai arba kažkas daugiau? Ką Jūs galite pasakyti apie 1989 m. Baltijos šalių kelio ir šiuometinių įvykių grandinės Ukrainoje paraleles, apie neužmirštuolę, kaip vieną iš lėšų rinkimo nacistų armijai programos “Žiemos pagalba” simbolį, ir apie neužmirštuolę, kaip sausio 13-osios įvykių Lietuvoje atminties simbolį Lietuvos politinės elitos švarkų atlapuose? Ar tai atsitiktiniai sutapimai?
Jūs pateikiate labai gerus pavyzdžius, kurie rodo, kaip iš tikrųjų yra nesunku suorientuotis Vakarų įtakos vidinei situacijai šalyje veiksnių instrumentarijuje. Šis instrumentarijus yra ribotas, egzistuoja kelios dešimtys būdų, kurie gali būti panaudoti įvairiose kombinacijose. Jeigu Jūs perskaitysite Viljamo Bliumo knygą “Demokratijos nužudymas: CŽV ir Pentagono operacijos šaltojo karo laikais”, galėsite daug ką pasisemti, kad suvokti šiandieninius įvykius, ar tai būtų įvykiai Ukrainoje ar Baltijos valstybėse. Metodologija ir taktika pasikeitė mažai.
Be abejo, tęsiasi technologiškas metodų atnaujinimas – jeigu prieš 40 metų buvo naudojamas radijas, tai dabar yra naudojami internetas ir socialiniai tinklai.
Jūsų pateiktus pavyzdžius galima papildyti dar vienu – manifestacijose vietinės merginos dovanojo geles vidinei kariuomenei: Kirgizijoje tai buvo tulpės, Gruzijoje tai buvo raudonos rožės, Rusijoje – baltos rožės. Viljamas Bliumas pateikia savo knygoje įdomų pavyzdį. 1960-1970 metais Čilėje ir Argentinoje moterys išeidavo į demonstracijas su tuščiais puodais – jos daužė puodų dangčiais, norėdamos parodyti, kad vyriausybė neduoda galimybės išmaitinti šeimą. Neseniai įvykusiuose rinkimuose Venesueloje 2012 m., kai buvo išrinktas Nicolas Maduro, vėl išėjo moterys su tuščiais puodais. Užtat, kai žinai Vakarų vyriausybinių ir nevyriausybinių agentūrų veiksnių instrumentarijų, iššifruoti dabartinę situaciją tampa taip lengvai, kad kartais net nuobodu.
- Ne taip seniai dėl ideologinių priežasčių Lietuvoje buvo sustabdytas Pirmojo Baltijos kanalo transliavimas, kuriame “Žmogus ir įstatymas” laidoje buvo pristatytas alternatyvus oficialiam požiūris į 1991 m. sausio 13-osios įvykius. Ką rodo šis faktas?
Baltijos valstybės kovojo neva už savo nepriklausomybę. Ir kas gi galiausiai išėjo? Uždaromi ne tik televizijos kanalai, bet ir žmonės, kurie tik siūlo ištirti tai, kas nutiko tada, prie Vilniaus televizijos bokšto, yra kaltinami išdavyste ir persekiojami pagal įstatymą. Pastaruosius kelerius metus Lietuvos įstatymų leidėjai ir teismų sistema persekiojo Algirdą Paleckį, kuris tiktai pakartojo tų įvykių dalyvio, pono Butkevičiaus, žodžius, ir pasakė, kad reikėtų atlikti tyrimą. Bet pagal naujus Lietuvos įstatymus tų įvykių peržiūra yra persekiojama pagal įstatymus. Atgavus nepriklausomybę Baltijos šalys įstojo į NATO esant pirmai galimybei, leido aljanso karinėms bazėms įsikurti savo teritorijose, ir šiandien iš šių bazių NATO patruliuoja oro erdvę palei Rusijos sieną.
Jie atidaro gatves neonacistų maršams, nors ir yra Europos Sąjungos nariai, o Europa buvo kuriama pagal visiškai kitus principus.
Baltijos valstybės taip pat tapo CŽV slaptų kalėjimų vietomis, kur buvo kankinami įtariamieji terorizmu, nes JAV teritorijoje kankinimai yra uždrausti, todėl įtariamieji buvo išvežami į kitų valstybių teritorijas: Artimieji Rytai, Egiptas, o konkrečiai į Gvantanamo kalėjimą, ir štai – į Baltijos valstybes. Jeigu kalbėti apie ekoniminę šio klausimo pusę, nuo ketvirtadalio iki trečdalio, net iki 40% Lietuvos gyventojų paliko savo valstybes ir pabėgo į “seną” Europos Sąjungą, nors prieš 10 metų 2004 m. gegužės mėn. įvykęs įstojimas į ES žadėjo jiems europietišką gyvenimą savo namuose. Bet to neįvyko.
- Dar vienas įdomus faktas iš šiuolaikinės Lietuvos realybės – tai “Lietuvos demokratijos tėvo” Vytauto Landsbergio pasiūlymas lietuvių pasuose gimimo vietą pakeisti iš “Lietuvos TSR” į “okupuotą Lietuvą”. Tai yra planingas komunistinės praeities prilyginimas nacių okupacijai. Ką Jūs galite apie tai pasakyti?
Politikai, raginantys imtis tokių veiksmų, taip pat ir nedidelė Vakarų Ukrainos dalis bendradarbiauja su pačiomis nedemokratiškomis jėgomis pasaulyje. Galičina* kovojo Trečiojo Reicho pusėje. Per pastaruosius 20 metų Baltijos šalių lyderiais tapdavo išeiviai iš JAV ir Kanados – kolaborantų, sėkmingai pasislėpusių nuo teismo už vandenyno, vaikai.
- Labai liūdna, kad per 20 savo nepriklausomybės metų šios šalys taip ir nerado jokios kitos savo identiškumo bazės, išskyrus nesiliaujančius užsipuolimus prieš Rusiją ir savo pačių praeitį.
- Gruodžio viduryje Lietuvoje kilo skandalas dėl Olego Gazmanovo per Rusijos konstitucijos 20-mečio koncertą nuskambėjusios dainos “Pagamintas SSRS “. Kai kurie Lietuvos politikai net siūlė uždrausti atlikėjui atvykti į Lietuvą ir paskelbti jį persona non grata. Ar tai irgi karo pasireiškimas kultūros fronte? Atkaklus noras įkaitinta geležimi išdeginti bet kokį užsiminimą apie sovietinį periodą iš savo biografijos – ką visa tai rodo?
Gruodžio 12 d. aš buvau tame koncerte Kremliaus rūmuose ir iš tikrųjų auditorija labai šiltai priėmė šią dainą, ir ES ambasadorius Rusijoje lietuvis Vygaudas Ušackas, nuo kurio ir prasidėjo skandalas, buvo turbūt vienintelis, kam šios dainos atlikimas buvo nemalonus. Ir tai dar vienas tos nesėkmingos ideologinės linijos pavyzdys, kurią pasirinko Baltijos valstybės. Žinote, aš ne taip seniai lankiausi Estijoje ir atvykau į Taliną vėlai vakare. Centrinėje aikštėje, kaip ideologinis monumentas, stovi fašistų stilistikos kryžius, švytintis mirtinai išblyškusia šviesa. Labai grėsmingas įspūdis.
Kada valstybė centrinėje aikštėje pastato tokį simbolį, tai yra valdžios ženklas neonacistams: “mes su jūmis, mes jus užstosime”.
Ne mažiau svarbus yra tas faktas, kad šitas kryžius buvo pastatytas vos už 100 metrų nuo tos vietos, kur anksčiau stovėjo Bronzinis kareivis – taip įsikūnija idealų ir orientyrų kaita. Mačiau mūsų rusų kolegų Estijoje dokumentinį filmą apie 2007 m. “bronzinės nakties” įvykius, kai buvo perkeliamas Bronzinis kareivis – tai buvo labai akivaizdi represyvaus NATO aparato demonstracija šalies žmonių atžvilgiu. Estijos policininkai, išvaikydami demonstrantus, areštuodami dalyvius, tiesiog praeivius, tarp kurių buvo ir kelis užsieniečių, elgėsi labai žiauriai. Tai yra labai ryškus pavyzdys, kaip kietai NATO šalyse kovoja prieš nesutinkančius su nacionaline politika ir su NATO politika.
- Latvijoje ir Lietuvoje buvo priimti įstatymai, draudžiantys sovietinės simbolikos naudojimą, Estijoje irgi jau ne pirmus metus vyksta nacizmo heroizavimas ir atvirkščiai - komunizmo pasmerkimas – ar Jūs matote čia konfrontacijos tęsimą tarp sovietinės ir amerikietiškos/europietiškos (jeigu tokia yra) kultūros? Gal tai naujas kovos už ateitį etapas? Tas, kas padės simbolikos pagrindus, suformuos tikslus, tas ir kontroliuos ateitį?
Komunizmo prilyginimas nacizmui ir Šaltojo karo laikais, ir šiandien, visada buvo vienu iš svarbiausių ideologinių propagandinės veiklos prieš Rusiją krypčių. Jiems svarbu ištrinti mūsų vertybes ir perrašyti istoriją žmonių sąmonėje. Įtikinti mus tuo, kad viskas, kas su mumis buvo – tai buvo klaida. Tai buvo bjauras laikas, o dabar mes turime šansą tapti tikrai gerais žmonėmis, kad Vakarai mums tuo padės, ir mums geriau eiti tokiu keliu. Jeigu pažvelgti į istoriją, matyti, kad JAV visada pasirinkdavo sąjungininkus iš kitų valstybių ultradešiniųjų ir ultranacionalistinių jėgų ir padedavo jiems. JAV reikalingi tarpininkai kitų valstybių teritorijose, kurie susidorotų su nesutinkančiais, o šie ultradešinieji savo šalyje susidoros su savo oponentais daug žiauriau, nei tai padarytų Amerikos kareiviai. Nesenas pavyzdys – Libija. Amierikietiški kareiviai nepasielgtų su Muamaru Gaddafi, jeigu jis patektų į jų rankas taip žiauriai, kaip tai padarė Libijos banditai. Būtent jiems padedavo JAV, siekiant nutraukti Gaddafi.
Būtent dėl šių priežasčių, bet, žinoma daug didesniu mastu, tam tikros jėgos Vašingtone 1930-aisiais padedavo Trečiajam Reichui išvystyti jėgas Europoje. Žinoma, kad tinkamiausias ir veiksmingiausias metodas – tai kovoti su savo priešais trečiųjų jėgų rankomis – tai yra pigiau ir palankiau savo reputacijos atžvilgiu.
Todėl fašizmas ir nacizmas yra naudingi JAV fašistinėms ir ultradešiniosioms jėgoms kaip kovos prieš jų priešus instrumentai. Trečiąją Antrojo Pasaulinio karo dieną Haris Trumenas sakė: “Jeigu mes pamatysime, kad laimi Vokietija, tai mums reikėtų padėti Rusijai, o jeigu laimės Rusija, tai mums reikėtų padėti Vokietijai, tegu jie užmuš, kaip galima daugiau…”
- Kokias Jūsų nuomone savo įtakos išplėtimo pasaulyje galimybes turi Rusija?
Pirmiausia, mes esame teisybės pusėje. Pažiūrėkite, kokį repeticinį pranašumą mes gavome, neleidžiant įvykdyti karines atakas Sirijoje. Kaip ir anksčiau, dauguma žmonių pasaulyje ir net dauguma žmonių JAV ir Vakarų Europoje – prieš karą.
Bet deja, Vakarų šalyse labai galinga propagandinė mašina sąlygoja sąmonę.
Jeigu kalbėti apie konkrečius veiklos instrumentus, tai pavyzdžiui, TV kanalas Russia Today daugeliui pasaulyje tapo alternatyviu naujienų šaltiniu. Jeigu Vašingtone jūs sėsite į taksi, o taksistas, kaip tai dažnai būna, nėra amerikietis, jis pasakys: “O, rusas, aš žiūriu Russia Today!”. Aš nežinau, kiek žmonių JAV isteblišmente žiūri Russia Today, bet jų tikslus ir pažiūras niekuo negalima pakeisti. Vokietijoje apie 70-80% vokiečių nuosekliai pasisako prieš šalies militarizaciją, prieš aktyvų Vokietijos dalyvavimą NATO operacijose, prieš vokiečių kontingento pasiuntimo į Afganistaną ir Iraką, bet vis dėlto vyriausybė priima kitus sprendimus, todėl kad vyriausybė įsipareigojo NATO. Bet visuomenė dažniausiai mūsų pusėje – teisybės pusėje.
- O kiek reikalinga aktyvi Rusijos kultūrinė politika? Nerėtai galima išgirsti, kad ta programa arba tas dainų atlikėjas – tai “švelni” Rusijos jėga, vos ne Kremliaus agentai, jūsų kultūra mums nereikalinga ir t.t. Kaip į tai reaguoti?
Mes turime tęsti šią veiklą, ir, jeigu oponentai piktinasi, reiškia, kad tai yra veiksmingas instrumentas.
Mes tik pradedame tokią veiklą ir reikia gerokai padidinti jos mastą.
RuBaltic.ru pastaba:
*SS divizija “Galičina” – karinė formuotė, susidedanti iš Ukrainos savanorių, Antrojo Pasaulinio karo metu. Viena iš nacių Vokietijos Waffen SS divizijų.