Oficialų startą eilinės prezidentų rinkimo kampanijos Lietuvos elita sutiko būdama toli ne pačioje geriausioje būklėje. Valstybės vadovė pasiteisina dėl Rusijos žiniasklaidos “spėliojimų”, vyriausybė kritikuoja specialiąsias tarnybas už teisinį “beteisiškumą”, Seimo pirmininkė eina į beveik atvirą konfliktą su Grybauskaite. ES pirmininkaujančios šalies horizonte pasirodė politinė krizė.
ES Tarybai pirmininkavimas ir demokratinis “švietimas” Rytų partnerystės šalyse turbūt pasirodė Lietuvos politikams ne tokia lengva našta, kaip buvo manoma anksčiau. Atrodo, kad šalies vadovybė pasineria į politinę neurozę. Kaip kitaip dar galima paaiškinti daugelį paskutinių įvykių?
Negali nenustebinti jau tas faktas, kad Lietuvos prezidentė, juo labiau nuolat raginanti išsaugoti maksimalią distanciją santykiuose su Rusija, staiga komentuoja “mintis garsiai”, paskelbtas keliomis dienomis anksčiau mūsų nedideliame portale, be to jau gavusiame nuo Lietuvos specialiųjų tarnybų “Kremliaus ruporo” žymelę. Straipsnyje “Ko bijo Grybauskaitė arba VSD persišovimas” RuBaltic.Ru tik garbingai prisipažino, kad Lietuvos prezidentės baimės pastatė redakciją į keblią padėtį: juk atrodė, kad visi nepatrauklūs Lietuvos realijose faktai iš Dalios Grybauskaitės biografijos jau buvo iškelti viešumon, ir todėl liko tik spėlioti, ką gi dar labiau siaubingą galima paslėpti šioje situacijoje. Kaip paprasta prielaida buvo pažymėta, jog itin teoriškai šiuo “siaubingu” galėjo būti, pavyzdžiui, būsimos Lietuvos lyderės ryšiai su KGB studijavimo Leningrade metu. Portalas išvis neteigė, kad viskas buvo būtent taip; be to galima suprasti bet kurio žmogaus norą neišstatyti visuotinei apžvalgai kai kuriuos savo praeities momentus, bet vienas momentas taip ir lieka neaiškus, kaip nesuk:
Kam akcentuoti visuomenės dėmesį į tai, kas iš anksto buvo pripažinta šmeižtu ir propaganda? Dėl ko nepriklausomos šalies prezidentei teisintis ir atsiliepti į provokacijas, juk kaip visi suprato įsimindami ponios Grybauskaitės žodžius, čia nėra apie ką kalbėti, ar ne taip?
Tai vis daugiau primena neurozę, sustiprinamą sąlygose, kai nelieka racionalių, blaivių argumentų. Panašiai jau buvo atsitikę Lietuvai ir anksčiau: 2008 m., kada laikraštis “Kurier Wilenski” buvo “nubaustas” vien už Lenkijos profesoriaus Kšištofo Bukovskio straipsnio “Lenkų ir lietuvių požiūris į laikotarpį tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo” publikavimą. Tada laikraštis neteko valstybės finansinės paramos. 2012 m. kilo kitas skambus informacinis skandalas, kai Rūtos Janutienės laidos apie D.Grybauskaitės praeitį numatyto išėjimo dieną vaizdo įrašas nebuvo prileistas prie eterio, o jos autoriai po to neteko darbo. Dabar gi panaši atvejai vyksta “vorele” vienas po kito: uždrausti PBK, prispausti “Komsomolką”, padaryti kratas BNS žurnalistų namuose. Be to, jeigu pirmuosiuose dviejuose atvejuose Lietuvos politikai gali pasiteisinti “šventu karu” su Kremliaus propaganda, tai Baltic News Service atveju praranda prasmę net ir šis argumentas – ši agentūra priklauso skandinavų kapitalui.
Vadinasi, ES pirmininkaujančioje šalyje specialiosios tarnybos organizuoja karus su savais, Europos šalių, partneriais!
Ir čia darosi aišku, kad VSD “slapta pažyma” tapo daugiau, negu paprasta pažyma, ji pažadino politinę stichiją, kurią Lietuvos vadovybei, matyt, nepasiseka sutramdyti. Šios stichijos simboliu jau tapo to pačio BNS žurnalistai, plojantys prie STT pastato, kaip 2011 m. Baltarusijos opozicija Minske, Lietuvos specialiųjų tarnybų “sėkmėms” kovoje su plunksnos ir klaviatūros darbuotojais. Įdomu tai, kad po susitikimo su Dalia Grybauskaite Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Židrūnas Bartkus visgi atsiprašė žurnalistų, o pati valstybės vadovė pareiškė, kad STT turi atlikti savo veiksmų tarnybinį patikrinimą. Labai keisti žingsniai, atsižvelgiant I tai, kad Lietuvos specialiosios tarnybos yra pavaldžios prezidentei, o šių struktūrų vadovai – D.Grybauskaitės statyniai.
Išeina, kad iš pradžių prezidentė “duoda leidimą” atlikti žurnalistų kratas ir apklausas, o po to ji pasirodo kaip visuotinio teisingumo nešiotoja ir ragina STT vadovą pasigailėti dėl šių veiksmų – ar tai nepanašu į eilinį mini spektaklį, kurio pagalba bandoma nuvyti atgal nepatogius paskutinių dienų įvykius?
Situaciją sustiprina dar ir akivaizdūs D.Grybauskaitės “geranoriai”, tokie, kaip naujoji Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Artima Viktoro Uspaskicho bendražygė visais savo veiksmais tarsi primena prezidentei “juodosios buhalterijos” bylą, pridėdama savo absurdo žiupsnelį į situaciją, kuri susiklostė “viršuje”. Seimo pirmininkė nepraleidžia nė menkiausios progos įgelti D.Grybauskaitei: tai išbara ją už svarbių tarptautinių renginių “pravaikštas”, arba pavadins prezidentu patekusį į nemalonę Paksą. O išskyrus šių smagių “pokštų” L.Graužinienė atvirai veda Seimą į ataką prieš Lietuvos prezidentės kompetencijos sferą ir D.Grybauskaitės žmones: praeitą savaitę parlamente nepaisant konservatorių pastangų, buvo priimti įstatimų pakeitimai, kurie leis atleidinėti generalinį prokurorą, jeigu deputatai nepatvirtino jo metinės ataskaitos. Grybauskaitė jau pavadino šias pataisas nekonstitucinėmis, bet generalinio prokuroro D.Valio ataskaita dar anksčiau nebuvo patvirtinta tautos išrinktaisiais, ir Seime jau ruošiamas nutarimo projektas, kuriame prezidentei siūloma atleisti generalinį prokurorą iš darbo.
Tokioje būklėje Lietuvos vadovai priėjo prie svarbiausios rinkimo kampanijos. Sekantis žingsnis augančioje Lietuvos viduryje įtampoje – tai politinė krizė. O visas šis nesutarimas kilo iš paprasto susirūpinimo provokacine Grybauskaitės praeitimi. Bandymas sužaisti paskubomis virto visiškai nekotroliuojamu įvykių plėtojimu, į kurį buvo įtraukti (arba įkliuvo?) visi pagrindiniai politiniai žaidėjai.
Bet netgi jeigu išeis, kad Lietuvos prezidentė iš tiesų “draugavo” su KGB, dangus nesugrius ant žemės: Džordžas Bušas vyresnysis - buvęs CŽV direktorius, V.Putinas – buvęs FSB direktorius. Ir niekas neslėpė šių prezidentų biografijų momentų. Net ir Lietuvai tokia praeitis ne naujiena: pavyzdžiui, KGB rezervistais buvo VSD ex-direktorius Arvydas Pocius ir buvęs VRM vadovas Antanas Valionis. O buvusių čekistų, kaip visi žino, nebūna. Laikas jau priprasti.
Перевод статьи: Ольга Аксёнова.