Įspūdinga J. Kačinskio vadovaujamų Lenkijos konservatorių pergalė parlamento rinkimuose susilaukė rimto Lietuvos politikų ir politologų atgarsio. Prezidentė D. Grybauskaitė išreiškė viltį, jog bus tęsiamas konstruktyvus bendradarbiavimas energetikos ir saugumo srityse. Tačiau valstybės vadovė nepanoro liesti galimo įtampos tarp Vilniaus ir Varšūvos ūgtelėjimo tautinių mažumų klausimo. Beje, užsienio reikalų ministras L. Linkevičius pareiškė, jog Lenkijos tautinių mažumų politikų keliamos problemos „neturi sukelti įtampos santykiuose su būsima Lenkijos vyriausybe ir stabdyti bendradarbiavimą saugumo ir energetikos srityse“.
Kodėl santūriai reaguojama į parlamento rinkimų Lenkijoje rezultatus?
Pasak Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Š. Leikio, Vilniui bus sudėtinga bendrauti su partijos „Tvarka ir teisingumas“ konservatoriais — šiuo metu šiai partijai atstovauja ne tie politikai, kuriems prieš dešimt metų rūpėjo geri santykiai su Lietuva. Politologo nuomone, valdžion atėjusiai naujai politikų kartai visų pirma rūpi „savos valstybės ir savų interesų gynyba“. Todėl tikėtina, jog nauja valdžia aktyviai rems užsienyje, tame tarpe ir Lietuvoje, gyvenančius lenkus, kurie „piktinasi įvairiais klausimais ir kreipiasi su prašymais“.
Tai, kad Vilniaus ir Varšuvos santykiai krypsta negeron pusėn, liudija pirmasis neseniai išrinkto Lenkijos prezidento A. Dudos užsienio vizitas į Estiją, kurį vietiniai politikai ir politologai įvertino kaip dvišalių Lietuvos-Lenkijos santykių būklės pasekmę.
Galima drąsiai teigti, kad naujoji lenkų valdžia visų pirma pasistengs spręsti kompleksą dvišalių santykių senstelėjusių problemų, kurias daug pažadų žarsčiusi Lietuvos valdžia taip ir nerealizavo. Pagrindine tema taps lenkų mažumų interesų ignoravimas (originalus oficialiuose dokumentuose lenkiškų pavardžių rašymas, lenkų asimiliavimo politika mažinant mokomųjų dalykų dėstymą gimtąja kalba ir t.t.). Varšuva ne tik aktyvins dialogą šia tema — ji pasinaudos Europarlamento tribūna, siekdama įpareigoti Vilnių vykdyti europietiškas rekomendacijas ginant tautinių mažumų teises.
Jeigu 2014 metais D. Grybauskaitė Europarlamento sesijoje galėjo teigti, jog tautinės mažumos nėra diskriminuojamos, ir viešai aiškintis santykius su lenkų europarlamentarais, tai nuo šiol visa tai taps problematiška. Beje, jau tada Lietuvos prezidentės žodžius lenkai paneigė remdamiesi europietiškų organizacijų išvadomis. Antai organizacija „Freedom House“ (2013 m.) pareiškė, kad etninių mažumų diskriminavimas Lietuvoje tapo problema, ypač pabrėždama, kad šių mažumų mokiniai verčiami laikyti egzaminus kartu su lietuvių vaikais pagal vieningą lietuvišką standartą. Teisėsaugos organizacija „Amnesty International“ savo ataskaitose nuolat nurodo, jog Lietuva iki šiol neratifikavo Žmogaus teisių ir fundamentalių laisvių gynimo konvencijos, kuri draudžia visas diskriminavimo formas, Protokolo Nr.12. Europos Tarybos ministrų komiteto rezoliucija dėl Rėminės tautinių mažumų gynimo konvencijos vykdymo iki šiol nesulaukė Lietuvos valdžios dėmesio. Joje, beje, nurodoma, jog Lietuvoje nėra aiškaus teisinio tautinių mažumų gynimo reguliavimo, apstu kliūčių skiriant tautinių mažumų mokykloms valstybinių lėšų, menkai finansuojama ir nesulaukia pakankamo dėmesio kultūros sritis, kai kurie Lietuvos teismų sprendimai prieštarauja Rėminei konvencijai.
Kaip gi po tokio lenkų parlamentarų argumentavimo beliko pasielgti Lietuvos vadovei? Ogi, viešai apkaltinti juos bandymu diskredituoti ją tarptautiniu mastu.
Lenkija daugelį metų siekia per saviškius — Lietuvos lenkų rinkiminę akciją (Lietuvoje gyvena 200 tūkst. lenkų — 6,5% šalies gyventojų) — Lietuvos valdžios įsipareigojimo priimti įstatymą dėl originalaus lenkiškų vardų rašymo vykdymo. Vilnius šia tema naudojasi derantis priklausomai nuo konkrečios užsienio politikos ir ekonominės konjunktūros. Antai eilines kalbas dėl šio įstatymo priėmimo inicijavo socialdemokratų lyderis ministras pirmininkas A. Butkevičius šių metų gegužės mėnesį. Tuo metu Lietuvos valdžios geranoriškumas atsirado prisibijant, kad Lenkija gali panaudoti spaudimą atidedant Europos Sąjungos finansavimą strategiškai svarbios Lietuvai dujų tarp dviejų šalių sandūros, kuri padės galutinai integruotis į vieningą Europos dujų rinką (iki 2020 m.). Kai Europos komisija patvirtino reikalingus projekto finansavimo parametrus, savaime išnyko klausimas dėl svarstymo Seime Įstatymo projekto, kuris eilinį kartą buvo pasmerktas apdorojimui. O kas dėl premjero A. Butkevičiaus pažadų kolegai D. Tuskai (2014 m. balandis), kad Įstatymas bus priimtas per keletą mėnesių, tai jie buvo sėkmingai pamiršti.
Lietuvos valdžia, eilinį kartą atidėjusi Įstatymo projekto svarstymą šių metų rudens sesijai, tikėjosi spalio mėnesio rinkimuose nuoseklios B. Komarovskio Reformų partijos pergalės, tačiau laimėjo kovingieji konservatoriai.
Varšuva nuo 2014 m. ėmė siųsti signalus Vilniui, jog daugiau nenori tenkintis tuščiais pažadais. Oficialaus vizito Vilniuje 2014 m. metu lenkų parlamento vicespikeris C. Grabarčikas pareiškė, kad įstatymo dėl tautinių mažumų nebuvimas pažeidžia lenkų diasporos teises, o taip pat iškėlė teisminio persekiojimo klausimą dėl gatvių pavadinimų dvikalbių iškabų kompaktinio lenkų mažumos gyvenimo vietovėse.
Atsakydama į besitęsiantį ignoravimą, Lenkija atitolo nuo Lietuvos politikos regionalaus saugumo srityje, savo prioritetu pasirinkdama „savus interesus, o ne Ukrainos likimą“. Tokiu būdu Lietuvos diplomatija patyrė netikėtą smūgį — ta diplomatija, kuri visose tarptautinėse aikštelėse triūbino (norėdama sumenkinti Minsko sutarimus Ukrainos karinio konflikto sureguliavime), jog „Rusijos agresija Ukrainoje — grėsmė visai Europos Sąjungai“. Kitas konkretus Varšuvos žingsnis — prezidento veto dėl etninių ir tautinių mažumų regioninės kalbos įstatymo (lietuvių — 6 tūkstančiai arba 0,02% Lenkijos gyventojų).
Tikėtina, lenkai padarė išvadas iš dvišalių santykių įvairiose srityse ir įsiminė D. Grybauskaitės pasisakymus prieš dvikalbių lentelių įteisinimą ir apie tai, jog „draugystę negalima nupirkti nuolaidžiavimu“.
Susiformuoti pragmatiškam Varšuvos žvilgsniui padėjo ir skandalingas Mažeikių Naftos perdirbimo gamyklos įsigijimas — galutinė kaina dukart viršijo konkurentinius pasiūlymus, o tai 2,4 milijardo JAV dolerių. Maža to, Lenkija sulaukį žaliavos tiekimo dujotiekiu „Družba“ sustabdymo, o dar Lietuvos geležinkeliai (valstybės kontrolė) atsisakė pateikti anksčiau suderintą pagal pirkimo sąlygas lengvatinį geležinkelio tarifą krovinių pervežimui. Lenkijos bandymas persiorientuoti į pigesnę logistiką per Ventspilio, Rygos ir Liepojos uostus buvo sutiktas blokada. Geležinkeliečiai, suvaidinę neatidėliotiną remontą, išardė 19 kilometrų kelio Mažeikiai – Rengė (Latvija), o tai 80 kilometrų prailgino kelią iki Ventspilio, tuo panaikindami latviško tranzito naudą. Lietuva eilinį kartą aukščiausiame lygyje pažadėjo Lenkijai išspręsti šią logistinę problemą, tačiau nuo 2010 metų reikalai taip ir nepajudėjo iš vietos.
Iš naujosios lenkų valdžios Lietuvai nėra ko tikėtis. D. Grybauskaitės, atsakingos už šalies užsienio politiką, nenoras antrosios kadencijos metu normalizuoti santykius su Lenkija galutinai suardė partnerių pasitikėjimą. Deja, abipusiai santykiai gali pasiekti naują lygį, ir tada susikaupęs konfliktinis potencialas pasireikš visa savo galia.