Тема недели:
Европа больше не будет кормить Прибалтику
Евросоюз со следующего года сокращает на четверть финансирование программ по поддержке стран Восточной Европы.
Воскресенье
04 Декабря 2016

LINGUA FRANCA

„Lietuvos elitą gąsdina mano alternatyva proamerikietiškam kursui“

Autorius: Aleksandr Šamšijev

„Lietuvos elitą gąsdina mano alternatyva proamerikietiškam kursui“

07.11.2016  // Photo: Reuters

Sekmadienį Lietuvoje praėjo antras Seimo rinkimų turas. Pagrindine nugalėtoja tapo palyginant nauja partija — Lietuvos valstiečių ir „žaliųjų“ sąjunga, iki šiol turėjusi Seime tik vieną atstovą. Didžiausia nesėkmė lydėjo socialdemokratus ir darbiečius. Balsavimo rezultatus RuBaltic.Ru aptarė su politiku ir politologu Algirdu Paleckiu. 

– Pone Paleckis, ekspertai teigė, kad Naujoji Vilnia — proletariškas lenkiškai rusiškas rajonas, todėl kai kurie laikė Jus favoritu. VRK duomenimis, gyventojai daugiau balsų sumetė jaunai konservatorei Monikai Navickienei. Kuo tai paaiškintumėt?

– Sausio mėnesį pasikeitė apygardos ribos. Iš jos teritorijos iškrito Naujininkų rajonas, kurio gyventojų daugumą pagrindinai sudaro neturtingi įvairių tautybių žmonės. Vietoj šio buvo prijungtas Filaretų rajonas, kuris laikomas turtingu ir kurio gyventojų dauguma — lietuviai. Dar į apygardą buvo įtraukti Liepkalnio ir Markučių rajonai, kurie turi nemažai panašumų į Filaretų. Tokiu būdu apygarda ženkliai pasikeitė. Tai ir galėjo nulemti balsavimo rezultatus, nes skirtumas — 900 balsų. Už mane balsavo 6500, už oponentę — 7400 rinkėjų. Skirtumą ženkliai įtakojo naujieji rajonai. Iš kitos pusės — rinkėjų aktyvumas. Naujojoje Vilnioje jie visada mažiau aktyvūs, nei kituose rajonuose. Vargingai gyvenančių ten daugiau, jie nusivylę Lietuvos valdžios politika ir nededa vilčių į rinkimus. Todėl ir aktyvumas čia 7-8 proc. mažesnis, nei kitose Vilniaus vietovėse. Be to, prieš mane dirbo propaganda. Mane ne tik pastoviai juodino valstybės ir privatūs kanalai (juodino realiai: šmeižė esą aš esu labai turtingas), bet dar ir paskutinę priešrinkiminę savaitę išleido anoniminį laikraštį. Būtent Naujojoje Vilnioje.

Jame vėl melavo apie mano pasakiškus turtus, vadino gobšu karjeristu, kuris visais būdais veržiasi į valdžią. Šio laikraščio tiražas nebuvo mažas. Šiuo metu policija tiria šį šmeižtą. Manau, laikraštis įtakojo rezultatą.

– Prieš metus renkant Vilniaus merą apklausų metu ryškėjo Valdemaro Tomaševskio populiarumas, tačiau išrinktas buvo liberalas Remigijus Šimašius. Ar galima teigti, kad sociologai ir ekspertai neadekvačiai vertina rinkėjų nuotaikas?

– Dalis sociologų ir ekspertų tikrai nedraugauja su realybe. Pavyzdžiui, prieš pusmetį jie Naujojoje Vilnioje apklausė politologus. Šie prognozavo arba lenkų, arba Darbo partijos kandidato pergalę. Abu net į antrą turą nepateko.

– Prieš Jus buvo organizuota aktyvi propagandinė kampanija — vadino „koloradu“, Kremliaus agentu. Net populiarus LRT žurnalistas Edmundas Jakilaitis oficialiai agitavo už Navickienę. Kaip pakomentuotumėte tokį siautėjimą prieš Jus?

– Čia įžvelgiu keletą faktorių. Pirma, pasireiškia didesnės elito dalies nepakantumas kitaip mąstančių atžvilgiu. Jei tavo nuomonė skiriasi — patenki į priešų sąrašą. Elitas nepajėgus diskutuoti su realia, o ne su tariama alternatyva, kaip, pavyzdžiui, Darbo partija. Antras momentas — pasireiškia alternatyvos bijojimas. Už mane realiai balsuoja daug žmonių. Aš pasisakau už kitokią Lietuvos vystymosi kryptį — ne už liberalią proamerikietišką, o už centrinės valstybės, palaikančios draugiškus ryšius su visais kaimynais, vystymąsi. Tai ir yra elitą gąsdinanti reali alternatyva. Tokios alternatyvos nebuvo Seime kelių paskutinių kadencijų metu. Todėl ir ėmė siautėti.

– Vilniaus meras Šimašius gąsdino, kad Jūs galite įnešti į Seimą „Kremliaus propagandą“. Ar nemanote, kad kai kurios Jūsų pozicijos iš tikrųjų gali turėti prorusišką kvapą?

– Aš visada sakau: Amerika ne visada teisi, o Rusija ne visada klysta. O Lietuvoje manoma antraip: Amerika visada teisi, Rusija visada neteisi. Visada reikia matyti konkrečias situacijas. Jeigu kažkokiu klausimu mano pozicija sutampa su Rusijos, visiškai nereiškia, kad aš — Maskvos ruporas. Aš — prolietuviškas politikas ir Lietuvos patriotas. Tik mano patriotiškumas ir meilė Lietuvai skiriasi nuo dominuojančių Lietuvos elite — jie visa tai mato būtinai keliaklupsčiaujant prieš JAV, neigiant Rusiją ir plėtojant rusofobiją.

Tai yra patriotiškumas sulyginamas su priešiškumu Rusijai. Aš tokio patriotiškumo nesuprantu. Aš matau Rusijos problemas, jų daug kaip kiekvienoje valstybėje, tačiau, iš kitos pusės, jei Rusija, kaip pavyzdžiui Sirijoje, teisi, kodėl tai aš turiu neigti?

– Lietuvos žurnalistai pažymi, kad pergalę Jūs galėjote prarasti dėl pasisakymų apie 1991 metų įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto ir dėl jų kilusių bylinėjimųsi teismuose. Ar nesigailite, kad kadaise įsivėlėte į istorines diskusijas minėtų įvykių tema?

– Mano žodžiai apie sausio 13 d. [1991 metų – RuBaltic.Ru pastaba] pastoviai pateikiami be interviu konteksto. Labai jau dažnai jie iškraipomi tikslu pateikti juos kaip pačios tendencijos fakto neigimą, norą pažeminti Lietuvą ir t.t. Iš tikrųjų nebuvo jokio noro pažeminti arba neigti tragediją — juk žuvo žmonės. Buvo vien tik noras išsiaiškinti kai kuriuos vis dar atsakymų neturinčius klausimus. Tačiau oponentai įsikibo į mano žodžius ir pastoviai stengiasi juos panaudoti. Ką gi, kol kas tai jiems pavyksta. Tačiau, kartoju, tai ne visai padoru.

– Kai kurie balsavę už Jūsų oponentę konservatorę savo pasirinkimą aiškino tuo, kad Navickienei bus lengviau dirbti, nes už jos nugaros — galinga partija. Jūs ėjote kaip nepartinis. Ar gali nepartinis, nepriklausomas deputatas dirbti sėkmingai, būti naudingi Seime?

– Seimą lydi įvairios darbo istorijos. Kai kurie didžiųjų partijų atstovai nieko nenuveikė apygardose, o mažų partijų atstovai arba nepriklausomi, priešingai, pasireiškė aktyviai. Teoriškai, taip, didelės partijos atstovai turi daugiau svertų. Tačiau viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus, konkrečios asmenybės. Manau, jog ir nebūdamas deputatu aš nemažai nuveikiau savo apygardoje, atkreipdamas į ją komunalinių tarnybų ir kitų organizacijų dėmesį.

– Rinkimai tapo Lietuvos valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungos triumfu. Jos lyderį Ramūną Karbauskį žymūs Lietuvos politologai taip pat likus savaitei iki rinkimų kaltino ryšiais su Rusija. Priminė, kad jis turėjo su Rusija biznį, Maskvoje gyvena ir dirba jo brolis ir panašiai. Kame slypi šios sąjungos sėkmė?

– Pastaruosius aštuonerius metus partija sėkmingai augo. Partija iš Karbauskio pusės sulaukė rimtos finansinės paramos, ji pasižymi rimta materialine baze. Sąjunga gerai organizavo kampaniją, neįsivėlė į jokius skandalus, sumaniai išnaudojo „naujos partijos“ fenomeną. Visų rinkimų Lietuvoje metu nauja partija sušluoja protestuojančių ir tų rinkėjų balsus, kurie nusivylė valdančiosiomis partijomis — šį kartą socialdemokratais. Be to, „valstiečiai“ įtraukė į savo gretas aukšto reitingo asmenybes — pavyzdžiui, naują Lietuvos politikos „žvaigždę“, buvusį policijos vadovą Saulių Skvernelį. Tokiu būdu lietuviškasis „naujos partijos“ fenomenas kartu su rimtu politiku Karbauskiu ir jo finansinėmis galimybėmis užsitikrino pergalę. Ir vis dėlto prognozuoju, kad artimiausiais metais ar kiek vėliau ši sąjunga gali skilti.

Jos daugumą sudaro nauji, kartu nedirbę žmonės. Labai bus sunku išvengti konfliktų.

– Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau pasakė, kodėl pralaimėjo socialdemokratai. Tai — masiškas nepasitenkinimas vyriausybės veikla. Ar galima su tuo sutikti?

– Socialdemokratų, Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“ pralaimėjimas — nusivylimas valdančiąja dauguma. Vyriausybė nepateisino vilčių. Žmonės nepamiršo, kaip, įvedus eurą, šoktelėjo kainos. Buvo ir korupcijos skandalų. Labiausiai nuskambėjęs — Krašto apsaugos ministerijos pirkiniai [kariuomenei ženkliai padidintomis kainomis buvo įsigyti valgyklų reikmenys — RuBaltic.Ru pastaba]. Valdantieji įvėlė daug klaidų, menki buvo ryšiai su žmonėmis. Nesimatė ryškaus lyderio. Vyriausybė veikė prezidentės šešėlyje, neturėjo savo aiškios pozicijos. Žmonės pastebėjo prezidentės įtaką ir atitinkamai įvertino.

– Dabar svarstomas naujos koalicijos formavimo klausimas. Ko tikitės iš naujos Seimo sudėties?

– Koalicijoje, manau, bus Valstiečių ir „žaliųjų“ sąjunga. Tokie signalai jau yra, ir prezidentė apie tai kalba. Apie artimiausius žingsnius sunku kalbėti, nes kol kas vyksta derybos. Prognozuoti sunku, nes daug ginčų Seime gali sukelti nauji žmonės, o jų nemažai. Ko laukti iš konservatorių, mes jau žinome: griežtos ekonomijos priemonių ir antirusiškos politikos. Apie „valstiečius“ kalbėti sunku — partijoje dar vyks rimtos vidaus diskusijos. Valstiečiai ir „žalieji“ dar neturi nusistovėjusios ideologijos. Stebėti visa tai bus įdomu.

– Ar sugebės naujas Seimas ištaisyti senojo klaidas? Pavyzdžiui, priimti Darbo kodekso prezidentės pataisas, kurias blokavo socialdemokratai?

– Manau, sugebės. Juk žadėjo politikai. Priklausys nuo koalicijos partnerių. Jeigu jais bus konservatoriai, galimybės sumažės.



Straipsnis kitomis kalbomis:
Комментарии
Читайте также
Новости партнёров
Загрузка...

Этот стон у них свободой зовется

Этот стон у них свободой зовется

«Граждане, расходимся, у меня знакомый дипломат в Чикаго есть, он сказал, что всё будет путем, за Литву словечко замолвят, без паники!».
Политики этих стран клеймят «ватников» за «рабское сознание», высокомерно улыбаются при словах о том, что их правительства назначаются по звонку из посольства США, гордо бросают «Мы играем в западных клубах» и пытаются учить демократии.

Пишите письма

Пишите письма

Звон дипломатических сабель, хруст переломленных копий... Резолюция в ответ на резолюцию, против демарша — демарш. За всем этим тихо, полушепотом — новости мелкокалибербные вроде бы, малозначительные. Но очень симптоматичные. На них стоит иногда обращать внимание.

Подходишь ли ты в преемники Грибаускайте?

Подходишь ли ты в преемники Грибаускайте?

В октябре состоятся парламентские выборы в Литве, но не за горами и президентские! Проверь себя уже сейчас, сгодишься ли ты в преемники железной леди Прибалтики?

Бронзовый солдат: памятник воинам-освободителям Таллина

Бронзовый солдат: памятник воинам-освободителям Таллина

Авторами монумента освободителям столицы Эстонии, известного ныне как «Бронзовый солдат», стали архитектор Арнольд Алас и скульптор Энн Роос.