Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis apsilankė Ukrainoje ir pažadėjo Kijevo sąjungininkams ir ateityje tiekti ukrainiečių kariuomenei ginklus karui Pietryčiuose. Labiausiai Skvernelio vizito metu įsiminė jo išvyka į Donbasą, kur neperšaunamą liemenę užsivilkusiam premjerui buvo atvesti vienmarškiniai vaikai. Šiame kontraste — Lietuvos pozicijos Ukrainos krizės klausimu esmė: pakišti taikius gyventojus smūgiams, o patiems gyventi saugiai.
Savo išvyką Lietuvos premjeras apibendrino Kijeve 11-ame Forume saugumo klausimais. Ten Skvernelis žadėjo ir ateityje tiekti Kijevui lietuviškus ginklus, amuniciją ir kitą karinę įrangą.
„Mes, žinoma, tai palaipsniui ir vykdome, ir vyriausybė jau priėmė sprendimą, — kalbėjo Skvernelis apie paramą Ukrainos kariuomenei ginklais. — Ukrainai belieka išspręsti techninius klausimus. Mes šiuo metu palaikome techninį aprūpinimą ir ateityje tuo užsiiminėsime“.
Lietuvos vyriausybės vadovas ypatingai pabrėžė, kad Lietuva tiekia Ukrainai ginklus ne karui, o taikai. „Mes privalome ir ateityje padėti Ukrainai letaliais ginklais, tačiau siekiame parodyti visam pasauliui, kad nenorime skatinti karo. Nes mes privalome gintis. Todėl kad letalių ginklų tiekimas reiškia, jog mes galime išsaugoti gyvybes snaiperių, kitų kariškių, civilių žmonių“, — pareiškė Skvernelis ir, norėdamas įrodyti, kad jam artimos Ukrainos nelaimės, pridūrė, jog šio vizito metu jis aplankė Donbasą, kad „savo akimis pamatytų regioną, nukentėjusį nuo Rusijos agresijos“.
Lietuvos premjero išvyka į Donbasą tapo jo ukrainietiškos programos „vinimi“. Lietuvos žiniasklaida būtent jai skyrė daugiausia dėmesio, ir tai galima suprasti. Tie kadrai, kuriuose Skvernelis apsireiškia su juodais akiniais ir neperšaunama liemene, vaizdingesni nei protokolo filmavimas Skverneliui susitinkant su Ukrainos kolega Vladimiru Groismanu, kai jie vėl susitarė kartu kovoti prieš dujotiekį „Šiaurės srautas–2“ ir lietuviškoji šalis šimtas tūkstantinį kartą pareiškė remianti europietiškus Kijevo siekius.
Ukrainos kontroliuojamoje Donecko srities dalyje Lietuvos premjeras aplankė pafrontės Avdejevką, esančią prie skiriamojo ruožo tarp Ukrainos karinių pajėgų ir taip vadinamos Donecko liaudies respublikos.
Avdejevkoje Skvernelio vadovaujama vyriausybės delegacija vaikštinėjo apsisaugodama neperšaunomis liemenėmis, o vaikai nusifotografuoti su Lietuvos vyriausybės vadovu buvo atvesti vienmarškiniai.
Vienoje nuotraukoje jokių saugos priemonių neturintys ir prieš premjerą stovintys vaikai mojuoja vėliavėlėmis ir valstybine Lietuvos vėliava, o Skverneliui dėl visiško saugumo akivaizdžiai trūksta šalmo ir dujokaukės.
Kitoje nuotraukoje Lietuvos ir Ukrainos delegacijos stovi smėliadėžeje su neperšaunomis liemenėmis ir ištiesusios savo šalių vėliavas, o priešais stovi vaikai, kurie vėlgi vienmarškiniai.
Šios nuotraukos plačiai pasivaikščiojo internete ir „užmušė“ visą Skvernelio apsilankymo Ukrainos fronto linijoje patosą — Lietuvos premjeras po to galėjo ilgai pasakoti apie Lietuvos lėšomis suremontuotą Avdejevkos ambulatoriją, apie savanorių pagalbą įrengiant aikštelę vaikams — vis tiek prieš auditorijos akis pirmiausia iškyla vaizdai, kaip aukšto rango Kijevo ir Vilniaus valdininkai vaikščioja sugriautos Avdejevkos gatvėmis apsisaugodami neperšaunamomis liemenėmis, o vienmarškiniai vaikai toje pat Avdejevkoje žaidžia smėliadėžėse.
Tuose kadruose — lietuviškosios pozicijos Ukrainos krizės klausimu esmė: stumti taikius gyventojus, tame tarpe ir vaikus, ten, kur jie gali sulaukti smūgio, o patiems gyventi saugiai.
Lietuva iš pat pradžių rėmė Donbaso sukilimo malšinimą jėga ir buvo vienu iš esminių Kijevo „advokatų“, kai šis metė kariuomenę prieš taikius žmones, pareikalavusius Ukrainos Pietryčių sritims mokesčių, kultūros ir kalbų autonomijos. Donbaso teisės reikalauti savivaldos ir federalizavimo Kijevas nepripažino, lygybės ženklo tarp administracijų užgrobimo Donecke bei Luganske ir Lvove bei Ivano-Frankovske neįrašė, ir Vilnius visiškai solidarizavosi su juo šiais klausimais: „prorusiškieji“ lai nesvajoja apie lygybę, demokratiją ir žmogaus teises!
Kuo labiau ukrainietiško „maidano“ valdžios veiksmai dvelkė barbariškumu, tuo ryžtingiau ją rėmė Lietuvos valdžia. Ir net Lietuvos politikai tiesiogiai pritarė kruvinam smurtui Odesoje: europarlamentaras Petras Auštrevičius pavadino tuos, kurie Odesos profsąjungų rūmuose buvo sudeginti gyvi, „kolorado vabalais“ ir pasidžiaugė, jog jų „antplūdis sustabdytas“.
Ginklus kariaunančiai Ukrainos kariuomenei Lietuva pradėjo tiekti pirmoji pasaulyje. Tiekė atvirai ir demonstratyviai, rodydama pavyzdį „bailiams“ Vakarų sąjungininkams, neryžtingai kalbėjusiems, kad regioninius konfliktus neįmanoma išspręsti karinėmis priemonėmis, kad šalys turi sėsti prie derybų stalo. Lietuva iš pradžių nepripažino Minsko susitarimų ir iki vizito į Maskvą tuometinio JAV valstybės sekretoriaus Džono Keri 2015 metų gegužę, kai šis pareiškė, jog Donbaso konflikto neįmanoma išspręsti kariniu būdu, nelaikė Minsko proceso neturinčiu alternatyvos.
Raudoti krokodilo ašaromis dėl karo metu sugriautos Avdejevkos, kurios apšaudymą iš pabūklų patys parėmė, gynė ir skatino prieš ketverius metus, — Lietuvos valdžios veidmainiškumo viršūnė.
Ir fotografavimasis apsisaugojant neperšaunamomis liemenėmis, išrikiuojant prieš save bejėgius Donbaso vaikus, — tai kaip niekada išryškina.