Informacinėje kampanijoje, kurią Didžioji Britanija galimai organizavo prieš RF prisidengdama projektu Integrity Initiative, galėjo dalyvauti įvairių Europos šalių atstovai. Jei tikėti paviešintais dokumentais, lietuvius kuratoriai apjungė viename „pabaltijietiškame klasteryje“. Apie šios grupės koordinatorių analitinis portalas RuBaltic.Ru papasakojo praeitoje medžiagoje. Kas dar, be kapitono Tomo Taugino, galėjo dalyvauti antirusiškoje Londono kampanijoje?
Pirmojo Strateginių komunikacijų departamento vadovo Sauliaus Guzevičiaus vardą mes jau minėjome praeitoje medžiagoje.
Kaip ir Tauginas, šis žmogus nėra viešas, tačiau kartą jis pasisakė Seime, o 2014 metų pavasarį išsakė eksperto nuomonę apie situaciją Ukrainoje.
Tiesa, naujos struktūros šefo išvados pasirodė, švelniai tariant, kitokiomis. Apie sėkmingas rusų kariuomenės transformacijas, jo manymu, buvo galima spręsti pagal įvykius Kryme, nes kampanija Čečėnijoje truko ne vienerius metus, Gruzijoje — keletą dienų, o Krymas buvo „okupuotas“ per kelias valandas.
Tur būt Guzevičiui niekas nepaaiškino, jog Kryme nevyko jokių karinių veiksmų...
Asta Skaisgirytė pastoviai žiniasklaidos minima kaip Lietuvos užsienio ministerijos politinis direktorius.
Kai Integtity Initative programa pradėjo veikti, Skaisgirytė užėmė Didžiojoje Britanijoje respublikos ambasadorės postą. Tiesa, būnant šiame poste, jai dažniau teko kovoti ne su „rusų imperializmu“, o su anglų ksenofobija.
Pavyzdžiui, 2013 metais leidinys The Independent išspausdino karikatūrą, kurioje pavaizduota pakuotė su sudėtais į ją nuogais žmonių kūnais. Užrašas teigė, kad ši „pakuotė — pigi darbo jėga“ iš Rytų Europos („du už trijų kainą“) ir kad „naudingas kiekvienas lietuvis“.
Išreikšti lietuvių tautos įsižeidimo kartėlį tada teko Aistei Skaisgirytei. Ji parašė laišką vyriausiajam redaktoriui, karikatūrą pavadino šlykščia, rasine ir ksenofobine.
Su fiziniais ksenofobijos pasireiškimais Skaisgirytė susidūrė po „Brexit“ balsavimo: liepos viduryje ponia ambasadorė pasakojo apie daugybę karalystėje gyvenančių lietuvių užpuolimo faktų, kurių priežastimi tapo nukentėjusiųjų tautybė.
Tačiau kaip ten bebūtų, pagrindine grėsme savo šaliai Skaisgirytė visada laikė Rusiją. Kai 2015 metais britų Leiboristų partijos vadovu tapo Džeremi Korbin — aktyvus NATO plėtros į Rytus kritikas, — Guardian išspausdino atvirą Lietuvos ambasadorės Londone jam laišką.
„Mes patys beldėmės į aljanso duris, reikalaudami, kad mus įsileistų, nes mes bijojome, kad vieną gražią dieną Rusija gali tapti tuo, kuo ji tapo šiandien: grėsme“, — pareiškė ji.
Į tą, kuris beldžiasi į duris reikalaudamas įsileisti, požiūris bus atitinkamas. Todėl, neabejotinai, nusiskundimą ksenofobija Asta Skaisgirytė galėjo pasilikti sau.
Diplomato karjera gali didžiuotis dar vienas „pabaltijietiško klasterio“ figūrantas Eitvydas Bajarūnas. Gerokai anksčiau prieš 2014 metus jis dirbo Lietuvos konsulu Sankt–Peterburge, po to — Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje.
Dabar Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje jis eina ambasadoriaus specialiems pavedimams pareigas. Bajarūnas atsakingas už tarptautinį pasipriešinimo išgarsintoms hibridinėms grėsmėms koordinavimą.
Nebūtina aiškinti, iš kurios šalies, Bajarūno manymu, sklinda šios grėsmės. O juk dirbdamas Peterburge jis garsėjo kaip nuostabiai taikingas diplomatas, siekiantis „bevizio režimo tarp Rusijos ir ES šalių, nes tarp mūsų seni turistiniai, šeimyniniai, humanitariniai ir darbiniai ryšiai“.
Dabar gi Bajarūnas jaučia „karo kvapą“ ir stengiasi, kad jį pajustų ir kiti.
Į sąrašą pateko ir buvusio Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Renato Norkaus vardas. Per 27 diplomatinės tarnybos metus jis spėjo padirbėti ir Lietuvos misijoje NATO, ir URM amerikiečių departamente, ir Lietuvos ambasadoje Vašingtone.
Naujas posūkis Norkaus karjeroje prasidėjo 2014 metais, kai jis buvo atšauktas iš ambasadoriaus Rusijoje pareigų. Pagal spaudos pranešimus, nuo tada jis ne kartą keitė darbovietę: vadovavo Lietuvos ambasadai Uzbekijoje, URM saugumo politikos skyriui, paskui tapo Lietuvos ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje.
Jokiais skandalingais rusofobo pasisakymais Norkus pastaraisiais metais nepasižymėjo. Diplomatas mano, jog „Rusija turi keisti savo elgesį ir retoriką“. Viskas padorumo rėmuose.
O štai Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas (dar vienas sąrašo figūrantas) aktyviai kaunasi su „rusų agresija“. Ir suranda ją visiškai netikėtose vietose.
Pavyzdžiui, šį pavasarį „Kremliaus čiuptuvai“ jam pasivaideno Ignalinos AE. „Tragedija“ ne tame, kad aukštų technologijų kompleksus, neutralizuojant naudotą branduolinį kurą ir radioaktyvias atliekas, stato vokiečių Nukem Technologies, o tame, kad šios firmos akcijos priklauso rusų AB „Atomstrojeksport“.
Tad ar gali ramiai gyventi tai žinantis lietuviškasis patriotas? „Man sunku įsivaizduoti, kaip Nukem gali darbuotis Lietuvoje mūsų strateginiuose objektuose“, — pareiškė Bakas.
Neduoda parlamentarui ramybės ir statoma Baltarusijos AE, ji dirgina kito Lietuvos Seimo nario — Lauryno Kaščiūno — nervus. „Pabaltijiečių klasteryje“ jų vardai atsidūrė kaimynystėje.
Kaščiūnas pastoviai svaidosi rusofobiškais pareiškimais. Kai kurie iš jų prasilenkia ne tik su sveiku protu, bet ir su elementariu padorumu. Pavyzdžiui, šių metų kovą Lietuvos deputatas pasiūlė taikyti sankcijas Europos komisijai dėl jos pirmininko Žan Klod Junker „proputiniškos“ pozicijos.
Dar labiau „į lankas“ Kriščiūnas nukeliavo savo apmąstymuose apie užšifruotus politinius rusiškų multiplikacinių filmų tikslus. „Vienas ryškiausių pastarųjų metų fenomenas — visame pasaulyje populiarus animacinis serialas „Maša ir Lokys“, kuris stengiasi parodyti Lokį (suprask — Rusiją) geru, taikiu, saugojančiu mažą mergytę padaru“, — aiškino deputatas. Kaip rodo praktika, Didžiojoje Britanijoje atsirado žmonių, kurie šiuos paaiškinimus suprato kaip rimtus...
Kitas pagal sąrašą – tūlas „Dr. Povilas Malakauskas“. Tai tur būt tas pats Povilas Malakauskas, kuris yra vadovavęs Saugumo departamentui.
Jo atsistatydinimą žiniasklaida traktavo kaip dėl slaptojo CŽV kalėjimo Lietuvoje kilusio skandalo pasekmę. Tiesa, tai nutiko senokai, 2009 metais, t.y. gerokai prieš tai, kai buvo sukurtas projektas Integrity Initiative. Po to Malakauskas dirbo policijos generalinio komisaro patarėju, o dabar spauda jo beveik neprisimena. Sunku suprasti, kuo jis gali būti naudingas britams.
Kas toks Mantas Martišius, nesunku suvokti.Visai neseniai žmogus tokia pavarde tapo Lietuvos radijo ir televizijos valstybinės komisijos vadovu (faktiškai pagrindiniu šalies cenzoriumi).
Verta pripažinti, jog dėl Martišiaus rusofobijos niekada nekilo abejonių. Lietuvoje jis atlieka ne tik vieno iš pagrindinių kovotojų su propaganda, bet ir šalies rusakalbiams skleidžiančio neapykantą veikėjo vaidmenį. Filme „Karas 2020. Informacinė Rusijos agresija“ docentas Mantas Martišius perspėja tėvynainius, kad rusai gali būti pavojingi. Dabar jie lojalūs valstybei, o rytoj gali tapti „penktąja kolona“.
Mintys apie „rusų grėsmę“ privedė Martišių prie dar vienos „genialios“ išvados: nuo pražūtingos rusų propagandos įtakos lietuvius gali apginti... nemokėjimas rusų kalbos. Juk nesuprantantys rusų kalbos nepajėgs naudotis rusų žiniasklaidos informacija.
Linas Kojala 2016 metais tapo Rytų Europos tyrimų Lietuvos centro vadovu. Anksčiau jis dirbo šios įstaigos analitiku, o jos direktoriumi tapo po išėjusio iš šių pareigų mums jau pažįstamo Kaščiūno.
Beje, kaip ir jo buvusiam viršininkui, Kojalai didžiulį nerimą kelia filmas „Maša ir Lokys“. Ypač mergytės kepuraitės.
„Kai kuriuose epizoduose Maša dėvi kareivišką VRLK (NKVD) kepurę (kepurė priklauso Lokiui), o tai reiškia, jog serialas propagandinis, — įsitikinęs Kojala. — Matant tokią simboliką, stalininės represijos atrodo normaliomis, nekaltomis ir net priimtinomis mūsų laikais“.
Tačiau naujasis Centro vadovas žengė toliau savo pirmtako. Propagandą jis aptiko ir kitame animaciniame filme. „Kine geri vyrukai vaizduojami kaip tikrų rusų vertybių sergėtojai, ir tai tuo metu, kai Kijevo kunigaikštis pasireiškia kaip piktas menkysta“, — taip Kojala atsiliepia apie filmą „Trys galiūnai ir jūrų valdovas“.
Reikia nemažų pastangų, siekiant įžvelgti antiukrainietišką režisieriaus poziciją, tačiau lietuviškasis „kovotojas su propaganda“ savo tikslą sėkmingai pasiekė.
O štai tūlas Ainis Razma, atrodo, nepasižymėjo skandalingais pareiškimais. Jo vardas žiniasklaidoje šmėstelėjo 2014 metų vasarą. Tada Šaulių sąjungos narys Ainis Razma sakė, jog agresijos prieš Lietuvą atveju jo organizacija galėtų suformuoti savigynos būrius, perimant iš kariuomenės tam tikras funkcijas“. „Šauliai galėtų saugoti gyvenamuosius kvartalus, komunalinės reikšmės objektus, vaikų darželius, sandėlius ir t.t.“.
Beje, agresijos nebuvo sulaukta, todėl šauliai liko be darbo.
Dalis „pabaltijietiško klasterio“ figūrantų — nelietuviai, tašiau jie nėra svetimi Lietuvai. Kalbame apie tokius žmones, kaip Didžiosios Britanijos karo atašė Lietuvoje Džein Vit, Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje Kler Lourens, Baltijos gynybos koledžo lektorius Džeims Rodžers. Andrejus Tiuška — tai, tur būt, Europos koledžo mokslinis bendradarbis (tik nesuprantama, kodėl jie atsidūrė „pabaltijiečių klasteryje“).
Viktorija Urbonavičiūtė atsidūrė sąrašo gale ir negali pasigirti, kad yra žinoma. Galime paminėti, kad moteris tokia pavarde dirbo Lietuvos ambasadoje Rusijoje (prieš keletą metų).
Tur būt apie šiuos žmones kalbama tuose dokumentuose, kuriuos paviešino chakeriai. O gal jie juos suklastojo?
Rusijos vyriausybei vertėtų iškelti šį klausimą britų kolegoms, nes daugelis ne tik „pabaltijietiško“, bet ir kitų klasterių figūrantų galėjo ne šiaip sau gauti pinigų už savo antirusiškus išpuolius — jie dar ir dirbo RF teritorijoje.